Lemtis

– Ot pajodžarga, ot! Na nerimsti vis! Tau kad tik galvom eiti, skuisti vis! Prisigalvot visokių  nesąmonių. Svajonė, matai! Gerai, kad dar laiku nuo debesų nukrapščiau – taip neatsakingai strakaliojai padangėse!
 – Na ką, „pajodžarga”, ką? Tu, Patirtie, visai susenai, polėkio netekai. Pamanykit – „Gyvenimiška patirtis” – susireikšminusi sena bambeklė. Tu ne patarėja jau, stabdis tu, brangioji!
– Na baikit gi. Ne dažnai taip susėdam, kad visos kartu, kad pasikalbėtume. Bus juk gerai viskas. Nenusirito šįkart Svajonė, nieko nesusilaužė, ir vakar beveik sveika grįžo, kai iš pušų viršūnių spygliuose įsipainiojusį Mėnulį vadavo. O po to žvaigždes kartu rinko. Kas, kad rankas kiek nudegė.
– Tau, Viltie, visada viskas gerai baigiasi. O kiek tokių Svajonių pražuvo, kiek Vilčių į šipulius sudužo. Mano patirtis daug man pakužda. Ir vis laiku.
– Tu teisi, Patirtie. Oi, kaip tu teisi. Ir aš  nenurimstu, vis grįžtu ir grįžtu prie savo klaidų. Naktim nemiegu, kiekvieną žingsnį apmąstau. Neverta nė svajoti, nė vilčių puoselėt. Tuščia – tik skaudžiau nuo to. Viena graužatis belieka. Liūdesys. 
– Na jau, na jau, Graužatie. Ar verta vis grįžti prie seno? Kas buvo, tas praėjo. Nieko gi negrąžinsi, nesutaisysi. Štai mes su Viltim per kelias dienas nesėkmes nusipurtom – ir vėl svajojam. Jeigu tu graušies ir vartysi senus puslapius – ar rasi vietos ir laiko įsileist nuostabioms minutėms?
– O kur tada patirtis? Kur? Kas paprotins, nuo naujų nelaimių apsaugos? Ir tik Patirtis žino, kad užtenka akimirkos, įsileist sielon tą vieną stebuklingą spindulį. Ir akimirkos – kad sugriautum visą gyvenimą.
– Bet… bet jeigu netikėsi ir nesvajosi, jeigu tik apie klaidas galvosi – juk nieko ir neįvyks!? Negali amžiais bijot, juk taip ir susigrauši. O kaip tą patirtį tada sukaupsim, a? Pasakykit, kad gudrios?
Ei, Viltie, svajosim?

   Tokios tai kalbos miške vis girdisi. Nors imk, užrašinėk. 

Šalta. Balandžio vidurys  miške – retai kad taip būtų. Kad ir liula drėgme besniegės samanos, blizga mėnesienoj, kad ir žalios eglės lyg birželį, kad ir žibuoklės jau numėlynavo – ankstus dar laikas. Tik rusenantis laužas kiek šildo tas keturias keistas moteris. Reiktų didesnį įkurt – tai kad įmirkęs, įdrėkęs miškas – nė šakelės neįdegsi. Iš po senų eglių surinkti apysausiai kankorėžiai menkai palaiko laužo gyvastį.
Taip, keistos moterys.  Atrodo nieko bendro, nieko artimo nėra tarp jų, kas galėtų tą vėlyvą vakarą jąsias taip susodinti vidury miško. Eglyno. Amžinai žalio eglyno. Patirtį, Svajonę, Viltį ir Graužatį – Liūdesio sesę dvynę. 
Svajonė jauna. Oi jauna! Mergička amžina, skaityk. Akys žėrinčios. Ir žvilgsnis į tolį. Kažkur klaidžioja. 
Viltis kitokia. Ji šviesi, net perregima. Ne kiekvienam užčiuopt. O ir turint, pamest lengva.   
Graužatis graži. Akys liūdnos, gilios. Ne, nesusigraužė ji iki sudžiūvusio obuolio graužuko – myli visgi save, mėgaujasi tuo liūdnumu. 
Išduoda Patirtį branda.

  Ilgai jos dar laužą kurstė, kad nesušaltų, kad viena kitos akis matytų. Daug kalbėjo. Apie meilę. Apie vaikus, apie ligas ir mirtį. Apie keliones ir nuotykius. Ir kiekviena kitaip, kiekviena iš savo matymo. Ir visos su savo tiesa. Jau ir miškas nubudo – sukrebždo, sujudo paukštukai, pavasarį atkutę žvėreliai. Ir tada nejučiom viskas nuščiuvo. Staiga sukluso, lyg kvėpuot nustojo amžinas eglynas. Sukluso moterys. Ten tarp eglių, lyg iš niekur išniro siluetas. Keistas.

– Ji jau viską žino…
– Ji viską patyrė…
– Jos akyse viltis…
– Ji dar moka svajoti.

  Moterys nutilo. Toks menkas staiga tapo jų ginčas.
Amžinai žalią eglyną įdėmiai stebėjo Lemtis. Kiekvienam sava Lemtis. Kiekvienam kitu veidu. Tik tavo vieno Lemtis. 

– Bet Viltį turėsim?
Giaušė