Sena ta mūsa babunēli. Tuoki sena, ka kitokiuos i nebatminu. Sied par dėinas sava kraselie pri longēle i džiaugās kun nuors matīdama kėimelie besidarboijint.
– Visi kuš, visi kuš, tik aš nebipagaliu. – Padejoun kartās. Ka aš pribiegu, mon visaduos galvēli pagluosta, iš plačiuos undaruoka kišenis cukierka ėštrauk i ībrauk i mona delnus. Vo už vis mon patink babunelis pasakas. I šindėin pristuojau pri babunelis. Lauki līn. Nevalnu taškītėis po pelkes. Sosėrgti galiu.
– Babuneli, pasek pasaka. Aplei vaiduoklius.
– Už vis, vakali, aplei kuokius vaiduoklius? Tus, kor pasakuos gyven, a tus kor tikrā vaidenas?
– Kor tikrā vaidenas, kor tikrā. Bat ar būn tokiūn?
– Būn būn, vakali. Da ka aš pati maža buvau, mon tatušis pasakuoji, ka ons mati i šnekiejuos su tou vaiduokliu.
– Ek jau, babuneli, malava tau tava tatušis. Pasaka seki.
– Nu je uns malava, ta i aš malousu. A klausīseis?
– Klausīsious, klausīsious, tik pasakuok. – Prisitraukiau artei sava kraseli, padiejau sava galva ont anuos skreita i lauku. Vo babuneli vis tīl. Matīt galvuo kon sumalouti. Juk gerā žinau, ka vaiduokliu nier. Anėi tik pasakuos gyven. Babunēli pagluosti mona plaukus, parbrauki par nogara.
– A nebijuosi paskou tumsuos? Kriuoksi ka mama sysiaus nepalidies.
– Nebijuosu, nekriuoksu, pasakuok.
– Nu klausīkėis. Mona tatušis bova gal dvīlekas, gal trīlekas metu. Visa šeimīna išsikieli i bažnīčia, i pėimenieliu mišias. Pasikinki puora arkliun i darbines rages, i visi, susiedėn, išbrauki. Nu arkliun par nakti lauki nelaikīsi tokiami speigi. Reik varīti numėj. Kadu tatušis bova jauniausis šeimīnuo, ta anun atleida nu bažnyčias i lėipi važiouti numėi. Vo rīta meta auštonti viel atvažiouti parvežti. Nu ta važioun tatušis numėj pro Drupėnis dvāra pasišvilpaudams. Arklie smagē lek lingve ristele. Jau į Drupienis kapelius pralieki. Daba pakalnien, netruks į numā būti. Tik stīpt iš griuovia skrībeliouts puons. Raišas, lazdele pasirumsčiou. Saka: „ Gal pavieši, gerasis žmogau“. „Sieskēs“, sāka tatušis. Atsisieda tas puons į ragiu gāla. Arklie tik ausimis skliauda, prunkšt, netrauk. Tatušis su vatagu papliauškėna, arklie isirėnži, ledva ne ledva jiemi rages traukti. Vo rages tik girgžd, tik cīp pavažas. Ruoduos tujau subiries. Kelias desietkas sėiksniu tāp pavažiava, arklie išvėin prakaitu apsipīli. Jau tatušiou nebjaukie palieka, plaukā po kepure pasišiauši, vo nugaruo skrozdes lakstīti pradieja. Sied susigaužis i mislėj, kap čia gražiouju keleivi išprašius. Tik gėrd tun ponaiti sakont:
– Nu mėnki tava arklioka. Piests greičiau nuveisu.
Su lyg tās žuodēs dinga ponaitis. Arklē tujau greita rėsčia pagava. Kėik tatušis atsisokis besižvalgi, niekor tuo puonaičia nebmatė.
Numūs, nukinkis arklius, nušlousti anun prakaitoutus šuonus i parieji i truoba. Bat nė jiesti, nė užmėgti nebgalieji. Baimie pragulieji atdaruom akim, galvuodams, kap reiks rītmetie važiouti numiškiu parsivēžti. Bije nebije, reik važiouti. Drebunčiuom ronkuom pasikinki arklius i važioun. Privažiavus ton vėita, kor puons išlėpa, arklie pradieji ausimis karpyti, prunkštauti. Tatušiou jau visā ne po kam. Plėik arklius vatagu, vo tėi ne i prieki, vo atbuli ein. Tik nušvėta Drupėnis kapelē. Pasikieli iš anun dideliausis ugnėis kamulīs, rėit skersā kelia, par griuovi i pradinga žvīrdoubis krūmeliūs. Arklie rėma nurėma. Tatušis laimingā nuvažiava ligi bažnīčias i parsiveži šeimīna. Ilgā niekam nepasakuoji tuo atsitikėma, bijuoji ka jouksēs iš anuo. Ka galūn gali papasakuoji, nieks i nepatikieji. Visi joukies i pramaniūgu vadėna.
Vo tap, vakali, būn i tikrūn vaiduokliu.