„Draugystė“
– Jūrate, būk gera, gelbėk toms trims paikšėms, – tik pravėrus duris, springsta iš susijaudinimo Sigos mama, – Nežinau kas ten joms nutiko, skambino ir prašė nueiti iki tavęs. Sakė, kad labai reikia už kažką sumokėti, o pinigų tai pas jas – tiu, tiu! Matyt, vėl ko mergos prisidirbo, – ir žvelgia į mane tokiomis liūdnomis akimis, kad neklausk, atsakyti – negalima.
Neklausinėju, gerai pažįstu tas tris patrakėles, kam motinai širdį užduoti, linkteliu galva:
– Gerai, aš tik apsirengsiu. Kur jas rasti, adresą pasakė? – pasiteirauju.
– Vaikeli, jos man sakė, kad „Nemuno“ restorane yra sulaikytos. O už ką ten, tai nežinau, trumpai pakalbėjo ir liepė pas tave bėgti, sakė, kad tu žinosi kaip pagelbėti.
Oi parazitės, varinėja seną žmogų, o jau juk po vienuoliktos vakaro, nepagaili žilgavės. Negana senikė du Sigos vaikus nenčija, maitina, kai toji trankosi pas kavalierius, dar ir pašaliniu rūpesčiu apkrauna, – regiu kaip toji sarmatijasi, visai nejauku darosi.
– Jūratėle, tu jau man atleisk, gal jau ir miegojai, kad tave sutrukdžiau, – teisinasi senutė, – bet taip jau yra, vargstu aš su ta savo dukra, tenka kartais ir mandagumą pamiršti, patrukdyti.
– Nieko tokio, raminu motulę, eikite rami namo, aš padarysiu, ką galėsiu. Bus viskas gerai.
Žinau kaip ji myli tą savo vėjavaikę, gal per lepinimą, nors nėra bloga, ir draikosi lyg voratinklis. Su vyru išsiskyrė, liko su dviem mažais vaikais, jauna, aistros verda, tai amžinam meilės ieškojime.
Išėjus vakarinei viešniai, skubiai rengiuosi. Taksi – po langais, nulėksiu.
Gerai dar, kad atostoginius ir algą kartu esu paėmusi, o tai, amžinai tų šlamančių trūksta, – pasidžiaugiu, bet atsiminusi, kad senoji sakė, jog man už kažką teks mokėti, nusigastu, – Kad tik užtekčiau! Nežinia ko ten tos mano „padrūžkės“ prisidirbo. Neduok, Die, bus toji suma galinga, kas tada? Ką reiks daryti? Kur gausiu? – supykstu ant tų gražuolių jau nebe juokais, – Kiek galima išnaudoti?!
– Iki „Nemuno“ viešbučio, – įsėdusi į taksi, nurodau adresą. Lekiam.
Taksi sustojus ties reikiamu pastatu ir atsiskaičius už kelionę, žengiu durų link. Ima krėsti drebulys: o jei ne čia? Gi apsidurninsiu ar kokia palaida boba palaikys dar šveicorius. Neįpratusi aš prie tokių puošnių įstaigų, galima sakyti, nė nebuvau jose niekada, jaučiuosi lyg durnė, bet praveriu tas stiklines duris, klausiu pirmo pasitaikiusio, ačiū Dievui, tas pasirodo darbuotoju.
– Labas vakaras, nežinau nei kaip pradėti, kiek esu informuota, tai čia yra užkliuvusios trys jaunos panos. Kiek suprantu, turiu apmokėti jų „zbitkus“.
Vyriškis, matyt, teisingu adresu pataikiau, atsakydamas juokiasi.
– Taip, taip... yra trise, kurios negali sumokėti už pasisėdėjimą restorane, nekvietėme policijos, nes pažadėjo, kad atvažiuos ir apmokės už jas. Kiek suprantu, tai čia jūs? – įsmeigė klausiamą žvilgsnį.
– Na, gal ir aš, bet gal galiu jas pamatyti?
– Gerai, eikite paskui mane, – buvo pasakyta taip paprastai, lyg aš kas diena vaikščiočiau tais koridoriais, – Tik informuosiu, kad suma yra nemenka, viso – du šimtai šešiasdešimt penki eurai. Ar turėsite?
Žaibiškai įjungiau smegenų skaičiuoklę, permečiau turimą sumą: ačiū Dievuliui, dar liks taksi, grįžimui namo, apmokėti. Tik... kaip toliau gyventi reikės, kuo vaikus maitinsiu? – tik nudiegė krūtinę, bet susitvardžiau.
– Turėsiu, – ramiai atsakiau.
– Tai tada viskas gerai, – pravėrė kažkokio kabineto duris, – Atsiskaitykite ir pasiimkite savo drauges, – jo balse pajutau pašaipą.
Skruostus: gėda kokia, – išpylė karštis, o išvydus tris nelaimėles, norėjosi jas sutrinti į miltus, betgi nekelsi skandalo įstaigoje, – Nu, rupūžės, palaukite, liksime vienos, aš jums pasakysiu pora gražių frazių! – niršau baisingai.
Atsiskaičius, mergas paleido. Ėjau šalia jų link taksi tylėdama. Ką tokioms ir sakysi?! Kaip buvo okos, taip ir liks. Bet paliko įdomu: ką jos ten prisidirbo, kad tokią sumą teko pakloti?
Grįžus namo, jos sugužėjo pas mane. Nuotykių tai pilnos, reikia gi išsikvaksėti! Taip aš ir sužinojau apie jų „žygdarbius“. Pasirodo, kad tos parmazonkos, kai ėsti neturi, ne tik lydi numirėlius į kapines, gi po laidotuvių artimieji pakviečia sėsti už gedulingų pietų stalo, o dažniausiai tai vyksta kavinėse, tai jos, apsimetusios giminėmis, be jokios sarmatos eina ir punta už du. Kas gi ten supras, giminė tu ar ne, o pasirenka tai gausiai velionį palydinčias, įsimaišo į žmonių būrį, o dabar kai giminė giminės nepažįsta, priima už savas, vaišina. To tik joms ir tereikia. Prakenčia kantičką, sočiai priėda, namie tai tuščios lentynos! Taip ir pratraukia iki algos.
O išgirdau, šį kartą, iš jų štai ką. Pasirodo, jos užsiima jau nauja „praktika“. Ateina su keliais eurais į žinomesnį restoraną, užsisako kokį mizerną pyragaitį su kava, glūdi ir tikisi šanso. Aišku, kad atsiranda koks komandiruotas meitėlis, kuriam norisi šviežienos, tikisi įsiversti į lovą. Vyrai gi jau tokie, tresiojasi – imu! Patinų sindromas. Bet mergos irgi ne iš kelmo spirtos, užsisakinėja brangiausius gėrimus, valgius. Tie gi, tikėdamiesi audringos nakties, turėdami pakankamai šlamančių, nuperka! Gražuolės prisiėda, geria tai jos su saiku, kad proto neprarastų, o kai jau regi, kad sąskaitą teks apmokėti, išeina, būkčiom, į tualetą „lūpikių pasikrosyti“ ar galų gale storai nusimyžti. Kavalierius gi yra galanttiškas, prisireikė – nelaiko, gamta gi šaukia. Ir laukia toks glušius, kol grįš. O tos, lyg putpelės purpt į taksi ir lieka vaišintojas it musę kandęs, nei pinigų, nei užgrojusio pasąmone veiksmo.
Na, pasirodo, kad tikrai „lazda turi du galu“, viskam ateina pabaiga. Supratau, kad mergos neatpažino, jau kartą apgauto, savo vaišintojo, o tas tuo ir pasinaudojo. Gi atkeršyti tai norisi! Pakvietė mano „meilės deives“ prie staliuko, užsakinėjo tą vakarą joms tai, ko tik prašė ir... kai sumelė pakilo iki dviejų šimtų šešiasdešimt penkių euriukų, gerai dar, kad ne iki kokio tūkstančio, kur tik būčiau ir gavusi, delikačiai atsiprašė, kad „geras reikaliukas“ spiria. Vienu žodžiu, perėmė mergiočių taktiką. Laukė, laukė... gudruolės, restoranas naktimis tai nedirba, kol barmenas jų mandagiai paprašė apsimokėti. Tada ir kilo visas tas kipišas. Kaip sumokėsi, jei kišenes kiaurai vėjai varsto?! Permyžo mergos iš baimės, kai pastarasis ėmė grasinti, kad iškvies policiją, suvokė, kad turi reikalą su aferistėmis. Šiaip ne taip apgavikės įsiprašė, kad leistų joms paskambinti. Leido. Užtat Sigos mama ir atėjo pas mane prašyti pagalbos.
– Na, ar jūs ne raganos esat, – nebeištvėriau, kai tos pasikikendamos, pasakojo savo nuotykius, – Atidaviau paskutinius pinigus per jūsų durnumą, kaip vaikus dabar man išmaitinti, kol algą mokės? Ar jūs kada nors, savanaudės, galvojate apie kitą, išskyrus save? – ašaros biro lyg pupos, – Dinkit, padlos, lauk iš mano namų ir daugiau, kad kojos čia nekeltumėte! Kiek aš galiu už jus raudonuoti? – tai buvo ne pirmas kartas, – Bet, – tvirtai joms pasakiau, – daugiau jūs šnipštą iš manęs gausite, o ne pagalbą. Imkitės proto, vaikus numetate motinoms, o pačios... aidada! Subines ant darbo nešiojate! – išrėkiau joms tą vakarą aš į akis viską. Išgirdo ko negirdėjo. Tiktai, tylėjo ir nieko nesakė, nors tiek gerai, o tai būčiau dar kuriai nagais veidelį išardžiusi.
* * *
Skolą gražino. Kaip vargingai išgyvenau tą mėnesį, nepasakosiu. Niekam tat nebūtų ir įdomu. Tik, buvusią draugystę, tarsi vikšrinis traktorius pervažiavo.