Senas akordeonas
Saugo, tarsi akį, ji akordeoną,
Viliasi: natas išmoko, nepamirš.
Būna, trūksta pinigų, net riekei duonos,
Bet širdies svarstyklės... tik į meilę svirs.
Neparduosiu, – skausta, kada kas pasiūlo,
Atminimas jai brangus, menkus grašius.
Tuomet regi motina, jai grojo, sūnų,
Kaip jo pirštai glamonėja klavišus.
Saugo, tikisi, džiaugsmas pareis į kiemą,
Po obelimi šalia sūnaus prisės,
Jis sugros melodiją dar jai ne vieną...
Gal, net į kelionę paskutinę palydės?