Rytą Pukutuku išgirdo gerves. Liūdnas, ilgesingas – rudenines. Ir Pukutuku pasidarė lyg ilgu, neramu. Lyg kur bėgt norėtųsi. Bet pro langą žvilgtelėjo saulė ir ežiukas ilgai neliūdėjęs išskuodė laukan. Juk Pukutuku nemėgo liūdėti, o juo labiau ilgai. 

  O kieme švietė klevas. Taip – švietė! Jis buvo ryškiai geltonas, oranžinis ir purpurinis. Ir lėtai lėtai metė lapus. 

  – Valio! – sušuko Pukutuku, – Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku gimtadienis! Juk visuomet, kai krenta klevo lapai – ateina brolių ežiukų gimtadienis. 

    Ežiukas nusišypsojo sau ir klevui ir puolė rinkti puokštę. Klevo lapų puokštę – juk kas gali būti gražiau už saulę rankose? 

  O pro šalį jau ėjo ir Eliksas. Pas brolius į gimtadienį. 

  – Sveikas, Pukutuku! O aš šiąnakt sapnavau, kad klevo lapai krinta. Juk krinta? Vadinasi gimtadienis! Vėl visi susitiksime. O ryt aplankysime barsuką Žo. 

    –Tuoj, Eliksai. Puokštę surinksiu. Ir suruošiu broliams gražiausią savo aviečių krūmą.  Pasodinsim visi tą krūmą Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku kieme. O vasarą broliai valgys avietes. Įsivaizduoji – nuskina avietę ir prisimena gimtadienį. Ir mus visus prisimins. Atrodys, kad ir vėl apsilankėme. Linksma juk? 

    – O aš broliams padovanosiu džiovintų žolynų. Kai žiemą bus labai tamsu ir šalta, jie gers karštą žolelių arbatą. Ir visas namelis kvepės raudonėliais, čiobreliais ir mėtomis. Kvepės vasara. Ir kvepės gimtadieniu. 

    – Eime! Broliai laukia!