Pukutuku ilsėjosi. Jis jau palaistė savo gėlyną ir dabar laimingas stebėjo debesis. Dabar visuomet taip darė – po kiekvieno darbo ilsėdavosi, nes labai bijojo, kad iš galvelės vėl gali dingti mintys. Baisu su tuščia galvele gyventi. 

      Šiandien debesys buvo pikti – tamsūs ir gauruoti. Dangus žydras, o debesys pikti. Vienas toks atskrido visas susivėlęs, kitas jį nustūmė ir greitai pasitaisė savo šukuoseną. Visai pažeme skraidė kregždutės – tokios lieknos, lengvos. Į eglę šalimais atstriksėjo voverytė Trakšt – tokia grakšti, ilgauodegė. Pievoje varliavo gandrai – ilgakojai, ilgakakliai. Grakščiai suplasnojo sparnais ir lengvai pakilo pasitikti piktų debesų. Pukutuku pažvelgė į savo trumpas kojytes... Apžiūrėjo striukas rankytes... storą, apvalų pilvuką... oi, koks jis negrakštus, nelieknas ir nelengvas. Ir negražus. Kaip jam taip gyventi – su apvaliu pilvuku ir trumpomis kojytėmis? Gar reikia mažai valgyti ir daug daug lakstyti? Gal stipriai ir daug visaip judėti? Nuliūdo ežiukas Pukutuku, nusiminė. 

    O Pukutuku nepatinka liūdėti. Ypač nepatinka ilgai liūdėti. Ir jis pradėjo svajoti, kaip užaugins ilgas lieknas kojeles, grakščias rankeles. Koks gražus ir lengvas taps jo pilvelis.  Ir lakstys ežiukas tarsi kregždutė danguje ar voverytė medyje. 

      Vakare Pukutuku suvalgė tik tris mėlynes ir penkias avietes. Po to pagriebęs į rankas po didelį akmenį dešimt kartų apibėgo savo gėlyną. Norėjo ir vienuoliktą kartą lėkt, bet kojeles pakirto – nieko, po savaitės ir po du akmenis prigriebęs aplink darželį palakstys! Alkanas ir pavargęs Pukutuku buvo, bet pilnas gražių vilčių tapti liekniausiu ežiuku. Greit užmigo ežiukas. Žvaigždė tą vakarą jo neaplankė. 

  Oi, koks alkanas buvo Pukutuku rytą! Bet vėl pažiūrėjo į savo striukas rankeles ir kojeles, į apvalų pilvuką... Ir suvalgė penkias avietes ir tris mėynes.  Dar saujelę gervuogių pakramtė. Vėl paėmė po akmenį ir lakstė aplink gėlyną. Vieną ratą, kitą, penktą, dešimtą. Tik kažkodėl nebebuvo taip linksma. Bėgdamas pirmą ratą ežiukas pagalvojo apie vieną sausainį. Bėgdamas antrą – apie du sausainius. O bėgdamas dešimtą ratą, akyse Pukutuku matė tik vazelę su sausainiais ir garuojančios kakavos puodelį... 

      Bebaigiant paskutinį ratą, ežiuką užkalbino Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku. Jie kaip tik ėjo pas Eliksą ir prasuko pro Pukutuku. Juk šis gyveno miško vidury. 

    – Pukutuku, eime pas Eliksą! Juk šiandien graži diena, jis mus žadėjo pavaišinti arbata su sausainiais. Ir uogiene. O vakare žiogų paklausysim. 

    – Tai kad šiandien negaliu, broliai. Ir ryt negalėsiu. Ir kitą dieną. Aš dabar daug judu ir nedaug valgau, stengėsi linksmai paaiškinti ežiukas, – o kaip aš atrodau? 

      – Kaip ežiukas, normaliai. 

    – O į kregždutę nepanašus? 

    – Na, nepanašus... 

    – O gal panašus į voverytę? 

    – Na, ne, Pukutuku! Juk tu ežiukas. Tai taip ir atrodai. 

    Pukutuku liko vienas su savo akmenimis. Ir dar su kregždutėmis danguje ir gandrais pievoje. Jis sėdėjo toks sunkus, pavargęs. O kregždutės tokios lengvos, tarp debesų... 

    Kitą rytą alkanam Pukutuku lakstant aplink gėlyną su akmenimis, jį užkalbino pro šalį einantis Eliksas. 

    – Ė, eime pas brolius, Pukutuku!  Jie mūsų jau laukia. Bus šiltos kakavos ir šokoladinių keksiukų. 

  – Aš negaliu, Eliksai. Aš turiu planą. Aš noriu būti grakštus kaip kregždutė ar voverytė. 

    – O kam tau to reikia, Pukutuku? Juk tu ežiukas. Gražus, normalus ežiukas. Apvaliu pilveliu, trumpomis rankelėmis ir kojelėmis, spygliuotas ir riesta nosyte. Mes, ežiukai, labai gražūs. Mums gi labai patogu taip gyventi! 

    – Nesuprasi... 

    – Mes lauksim tavęs! 

  Vakare Pukutuku gulėjo lovelėje ir tyliai laukė savo žvaigždės. Jis labai tikėjo, kad žvaigždė jį išklausys. Ir pritars. Akys merkėsi, merkėsi. Ir tik sapne jis pamatė savo žvaigždę – kremtančią sausainius su kakava. O šalia – tris besišypsančius ežiukus. Du visiškai vienodus, o trečią kitokį. Jie striukom rankelėm laikė kakavos puodelius ir glostė apvalius pilvelius. Ežiukiškus. 

  Kitą dieną Pukutuku laistė gėles ir galvojo apie vakarą. 

  O vakarop jis pririnko paskutinių gervuogių ir patraukė pas Eliksą. Jie dviese sėdėjo lauke ir gėrė žolynų arbatą, užkąsdami  sausainiais. Neužilgo prie ežiukų prisijungė broliai Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku.  Taip į besileidžiančią saulę jau žiūrėjo du visai vienodi ežiukai ir du visai nepanašūs. 

    Ir tada prabilo žiogai. Vienas, kitas – nedrąsiai. Po to vis garsiau, garsiau. Prie jų jungėsi vis nauji muzikantai ir ežiukai jau girdėjo didžiulį orkestrą. Kokį šimtą žiogų. O gal tūkstantį. Vieni griežė garsiai ir storai, kiti švelniai ir tyliai.  Dar kiti įterpdavo tik kelias gaidas. Po to viskas po truputį tilo, kol liko vienas vienišas muzikantas, kuris iš visų jėgų stengėsi priminti ežiukams apie pabaigą. Vasaros pabaigą.