Žalčialunkis
Ar pavasario tai svaiginiai,
Ar nuodingi kerai žalčialunkio?
Pareinu į namus,
Bet jų sienos tarytum lukštai.
Eičiau, skrisčiau... O kur?
Net save kūnas nešdamas klumpa.
Žemė nekviečia dar,
O dangus regimai per aukštai.
Jau pykstuos su savim,
Kai taškausi tulžim, kai kartėju,
Artimi tiek toli – tarsi vengtų nuodų ar kerų.
Taršo sruogas žilas
Lyg paklydę pavasario vėjai.
Svaiginių svaiginiai tarp lietingų dienų ir giedrų.
Duonos riekę pusiau,
Ne dosnumo vardan – ligos riečia.
Dar viena bus diena,
Kai ieškosiu, kur dėti save?
Ak, pavasaris jau –
Žalčialunkiai suskato žydėti.
Nei skinu, nei nešuos –
Gal tikiuosi gyvenimą švęst?..