Tą rytą Pukutuku nutarė aplankyti  Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. Šiaip sau – juk pavasaris, paukščiai čiulba. Pakeliui pas brolius jis visuomet kirsdavo laukymę. Tokią nykią, pliką, kurią norėdavosi kuo greičiau pratipenti. Niekas kažkodėl ten neaugo, niekas ten niekad nežydėjo. Jau, jau ji artėjo. Bet... bet kas gi čia? Pukutuku negalėjo suprasti ir patikėti – visa laukymė žydėjo snieguolėmis. Mažyčiais baltais kvepiančiais varpeliais, kurie linksmai tilingavo ant kiekvieno kupstelio ir kvietė pritūpti, pasigrožėti, pauostyti... Iš kur visa tai? Kaip taip gali būti? 



    Ir Pukutuku prisiminė. Jis prisiminė šaltą rudenį ir Rausių. Negražų kurmį Rausių. Kurmis buvo naujokas jų miške. Nematytas. Kitoks. 



    Visada miškuose gyvena kurmiai. Ypač laukymėse. Jie kasa ir dešimt kartų perkasa žemę, palikdami kupstelius, kalnelius – kurmiarausius. Ne visi jais džiaugiasi, bet supranta – miškui kurmių reikia. O tada atsirado Rausius. Toks negražus kurmis – per didelėm ausim, per didelėm letenom. Per dažnai išlendantis į saulę. Kiti, teisingi, kurmiai iškart jį pasmerkė – kodėl tu ne toks, kaip visi? Tu turi būti paprastas kurmis. Tu turi rausti, rausti, rausti... Kupstelis po kupstelio, kurmiarausis po kurmiarausio... Kodėl tu žiūri į saulę? Ką tu ten nori pamatyti? 



    Nusisuko teisingi kurmiai nuo Rausio. O Rausius ir rausė. Kiek liūdnesnis jis vis išlįsdavo ir žiūrėdavo į saulę. O vieną dieną jis pradėjo po kurmiarausius nešioti mažyčius svogūnėlius. Ir juos ten slėpti. Šypsodamasis. Nematytas neregėtas darbas kurmiui! Teisingieji kurmiai visai supyko ant Rausio – kodėl jis ne toks, kaip jie? Kodėl žiūri į saulę? Kodėl jis slepia kažkokius svogūnėlius? Kodėl jis negražus? Jie nesuprato. Ir Rausius išėjo. 



    O dabar atėjo pavasaris. Ir visa laukymė baltavo ir kvepėjo snieguolėmis –  Paties gražiausio kurmio Rausio snieguolėmis. Kurmio, kurio per didelės ausys, per didelės letenos... Ir didelė širdutė.