Ir sumanė Pukutuku aplankyti bebrą Juodį. Ėmė ir pasiilgo seno pažįstamo. Bebras buvo namisėda, toliau savo upelio kojos nekėlė. Na, nebent retkarčiais, kokį barsuką aplankyt. O šiaip jis visą laiką statė, tobulino, gražino ir dailino savo namus – labai darbštus buvo bebras. O štai svečius labai mėgo! 

Visada svečią sutikdavo su šypsena, kviesdavo prie stalo, aprodydavo visas naujoves ir namų grožybes. Šiaip, paprastai aprodydavo, visai nesipuikuodavo.

        Išsiruošė Pukutuku. Pasiėmė bebro Juodžio mėgiamų sausainių, žolelių arbatos ir išpuškavo. Greit priėjo upelį – juk visi bebrai gyvena prie upelių. O upelis – pavasarinis, platus, šniokščiantis, drumzlinas. Lyg ir nebuvo anksčiau matęs Pukutuku tokios plačios tėkmės. Ir staiga kažkoks nelaimingas pasirodė ežiukui jo gimtasis upelis – kovojantis ir niekaip nesusitvarkantis su ledais. Vis bando, bando tuos ledus išnešti, o jie tik į krūvas susimeta, tvenkia upelį, už tų krūvų šakos kliūna, drumzlino vandens purslai tyška, o upelis, regis, jau ir jėgų netenka... Nutarė Pukutu jį gelbėti –pasidėjo lauknešėlį ant kranto, nusitvėrė storesnę šaką ir puolė tuos ledus daužyti, smulkinti, stumdyti – kad tik tėkmei lengviau būtų. Vanduo veržėsi pro suneštų ledų tarpus, šakos išsipainiojo – lyg ir lengviau upelis atsikvėpė. Tokios sėkmės įkvėptas Pukutuku toliau darbavosi – jau ir šaką metė, ant ledų krūvos užlipęs kojomis išspradyti juos bandė. Oi, neatsargiai elgėsi ežiukas!  Kojelė tik kryptelėjo, viena akimirka –ir  Pukutuku jau vandeny... Kažkaip negera vandeny – šalta, gilu, žvarbu... Visaip bandė Pukutuku išsikepurnot į krantą – veltui. Slydo, kliuvo už ledų, krito atgal ir tėkmė jį nešė vis tolyn. Ne juokais išsigando ežiukas, kiauriai spygliukai sumirko, Pukutuku sušalo, sustiro, ėmė šauktis pagalbos. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę... Gal ir visai būtų pasibaigę, bet išgirdo bebras pagalbos šūksnius, greit atskubėjo ežiuko gelbėti – juk jau visai netoliese buvo jo namai. Ištempė jis nelaimėlį į krantą ir parsivedė į išpuoselėtą trobą. Pagirdė karšta žolelių arbata, įsupo į vilnonę antklodę, sušildė. Atsigavo Pukutuku. Ir tik dabar suprato, kaip neprotingai jis elgėsi, vaduodamas upelį. Juk upelis stiprus, pavasarinis, platus, jam tik vienas džiaugsmas galynėtis su ledo lytimis ir matyti, kaip jos pasiduoda veržliai jo tėkmei.  Tokį pavasarį juk visi stiprūs būna.