Atėjo į Gegužėnus žiema ir kad ją kur. Po pirmo sniego buvo ir antras, ir trečias, ir dešimtas. Po to staiga pradėjo lyti ir viskas ištirpo. O po to vėl prisnigo. Dienos pasidarė trumpos trumpos, o vakarai ilgi ilgi. Ir tamsūs tamsūs. 



          Ežiukai paprastai tokiais ilgais ir tamsiais žiemos vakarais visai neina iš savo namelių ir snūduriuoja. Pasiverčia ant vieno šono, po to ant kito. Pasvajoja apie pavasarį. Po to apie vasarą. Net apie rudenį pasvajoja. O dieną ežiukai  tripinėja po kambarį. Ir visi ką nors veikia. Pavyzdžiui Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku labai patinka meistrauti. Per visą žiemą jie daro visokius darbelius iš surinktų giliukų, kaštonų, kankorėžių ir visokių šakelių bei samanėlių. Primeistrauja gyvą galą visokių ežiukų, lapiukų, paukštukų, namukų. Pagamina ir vieną kitą inkilėlį. Bet čia jau rimtas darbas – ne visi ryžtasi. O Eliksas sprendžia kryžiažodžius. Taip visą mielą žiemą ir sprendžia. O kai pritrūksta kryžiažodžių– pats juos sudarinėja. Kad kitą žiemą galėtų spręsti. O ežiukas Pukutuku rašo pasakas. Labai geras laikas rašyti pasakas – trumpos žiemos dienos. Beveik niekas neužeina, nesutrukdo. Ir pačiam jokių pagundų kur nors bėgti. O vakarais galima gulėt ir svajot apie tai, kokie pasakojimai gims rytoj. Savo pasakų Pukutuku dar niekam nerodė. Ir net niekam nesakė apie jas. Bet jis žinojo, kad ateis toks laikas – ir ežiukas jas kam nors paskaitys. 



          Taip ir slinko ta žiema, kol vieną vakarą Pūkutuku išgirdo ūbaujant pelėdą Bū. Jau kai išgirsti ūbaujant pelėdas – žinok tvirtai – pavasaris beveik atėjo. Ir iš kur tos pelėdos viską žino? Pukutuku šito negalėjo suprasti – bet jei išgirdai pelėdą Bū – sniegui galas, gali ruoštis laukan. Ir Pukutuku ruošėsi – jis tvarkingai perrašė savo pasakas ir tikrai po kelių dienų išskubėjo pas seną Barsuką Žo. O lauke kvepėjo vėjas.  O lauke švietė saulė. Kranksėjo kovai. Net gerves klykaujant išgirdo ežiukas! Tikrai pavasaris! 



        Barsukas Žo buvo toks  pat, kaip ir rudenį – sukumpęs, susikuitęs, senas ir viską pamirštantis. Jį visą žiemą lankė lapinas Vau, lapiukas Au, bebras Juodis ir net keletą kartų užsuko šeškas. Neliko pamirštas senas žolininkas, bet ežiuko labai pasiilgo. Jie vėl daug kartų gėrė arbatą, barsukas pasakojo tas pačias istorijas, ir vėl gėrė arbatą ir Pukutuku dešimt kartų pasakojo, kaip ateina pavasaris. Po to jis skaitė savo pasakas. Pirmą kartą. Pukutuku labai jaudinosi, bet senasis Žo jį pagyrė ir net susigraudino. Jis prisiminė, kaip seniai nematė pavasario. Nematė žiemos ir rudens. Jis buvo senas, nerangus ir baiminosi lauke suklupti. 



        Ne tik Pukutuku išgirdo ūbaujant pelėdas. Jas išgirdo ir Pušku-Tušku su Tušku-Pušku. Ir jie atskubėjo pas senąjį barsuką Žo. Su lauktuvėmis – juk ne veltui meistravo visą žiemą. Žo jie padovanojo išdrožtus puoduką su lėkštute. Ir dar atnešė dailiai išdrožinėtą lazdelę. Tokią kaip tik barsukui pasiremti. Kad išdrįstų  į lauką išeiti. 



        O po to jie visi su barsuku Žo sėdėjo lauke ant suolioko ir žiūrėjo, kaip eina pavasaris, klausėsi pelėdų, uostė vėją ir bandė išgirsti gerves. O išsiskirstat, barsukas Žo paprašė, kad Pukutuku ir kitą kartą atėjęs paskaitytų savo pasakas.  Žo nieko nepamiršo.