Leisk, tau nupiešiu namus,
Juose židinys šeimos degs.
Užeit nebijos Žmogus,
Tau jo gerumo užteks.

Į sielą nepils nuodų,
Sėkmės jisai nepavydės.
Kiekvienas skirtingu vardu –
Vadins. Pas kiekvieną skubės.

Skubės, kai laiką skaudės,
Atrodys, dužo dalia.
Malda tu jam kelią pašviesk,
Tikėjime – jo galia.

Leisk, tau nupiešiu dangų,
Paukščiu nuskrisi į šviesą.
Žmogui visi mes – brangūs,
Kužda, „visus jus mylėsiu“.

Jam nesvarbu yra vardas,
Nes žalią viltį įpiršęs,
Harmonijos niekad neardo,
Danguj ir žemės paviršiuj.