Kai tik Gegužėnuose nuo  Pukutuku klevo nukrisdavo visi lapai – miško gyventojai pradėdavo laukti pirmojo sniego. Paprastai visuomet taip nutinka – kai tik nukrenta paskutinis lapas, tuomet prasideda įkyrūs lietūs, o dar po to – žiūrėk ir pirmas sniegas! Lietaus niekas nelaukdavo, gal tik bebras Juodis, o štai sniego su nekantrumu laukė visi. Žinoma, visi žinojo, kad sulaukus sniego, prasidės šalta žiema, pusnys, užsnigti visi takeliai ir kiti nemalonumai... Bet pirmas sniegas – tai toks džiaugsmas! Visi tuomet susirenka miško vidury prie Pukutuku klevo, mėtosi gniūžtėmis, lipdo sniego senius, žaidžia sniego karą. 

      Taip buvo ir šį kartą. Pukutuku palydėjo akimis paskutinį krintantį lapą, nuėjo į savo namelius ir, žiūrėdamas pro langą, pradėjo laukti sniego. Už lango lijo. Lijo ir lijo. Pukutuku skaitė žurnalus, gėrė arbatą su medumi, gėrė kakavą su  sausainiais, vėl skaitė. Bet už lango tik lijo... Rytą nubudęs jis išgirsdavo tik įkyraus lietaus barbenimą į stiklą. Šiemet žiema neskubėjo. 

      O vieną rytą ežiukas pramigo. Nubudo tik nuo to, kad į langą kažkas barbena. Bet tai buvau jau nebe lietus. Tai buvo Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku! O už lango... už lango snigo! Ant žemės krito didžiulės, purios snaigės. Ir aplink jau buvo balta balta – snigo turbūt visą naktį. Pukutuku su broliais ežiukais išskubėjo  į kiemą. Ten juos sniego gniūžtėmis pasitiko ir Eliksas, ir lapinas Vau, ir šeškas Pukšt. 

    -Lipdykim sniego senį! – šūktelėjo Pukutuku. 

    - Ne, gal geriau lipdykim sniego ežį! – pasiūlė Eliksas. 

    - Tai kad ežį pernai lipdėm, ritinkim šešką, - niūriai pratarė šeškas Pukšt. 

    - O kodėl dabar šešką, o ne sniego lapiną? – nesutiko lapinas Vau. Juk dar niekad nelipdėm lapino. 

    - Šešką! 

    - Lapiną! 

    - Ežį! 

    - Šešką! 

    - O gal visgi sniego senį? – bandė taikyti draugus Pukutuku. Bet jo jau niekas nebegirdėjo. Visi pikti išsiskirstė kas sau. Štai tau ir taip ilgai lauktas pirmas sniegas. Ežiukas vienas ėmė lipdyti rutuliukus iš sniego, juos ridenti, ritinti, didinti ir statyti savo senį. Juk žiema tai atėjo. 

    O neužilgo prie klevo pasirodė Eliksas. Priekyje savęs jis stūmė didžiulį sniego... šešką. Ir šypsojosi: 

    -Žiūrėk, Pukutuku, ar panašus į mūsų Pukšt? 

    Tuoj iš už eglių išlindo lapinas Vau. O su juo – ir du nedidukai sniego ežiukai. Tokie riestanosiai, su spygliais iš pušų šakučių. 

    -Vaikai, vaikai! Mes nulipdėm tikrą sniego senį! – jau iš tolo šaukė Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku, ridendami didelį ir storą senį besmegenį. 

      Iš lėto atslinko ir šeškas Pukšt. Jis turėjo nedidelį sniego lapiną. Su ilga uodega iš eglių šakų, stačiom ausytėm. Ir truputį truputį panašų į šešką. 

      O ežiukas Pukutuku po klevu nulipdė barsuką. 

        Draugai rinkosi aikštelėje ir nedrąsiai šypsojosi. Kokie gi jie buvo neprotingi, taip negražiai susipykę pirmą žiemos dieną! Juk taip paprasta susitarti ir draugauti! O po klevu rikiavosi visa sniego draugija – į šešką panašus lapinas, du ežiukai,  baltas sniego šeškas, senis besmegenis. Ir senas barsukas. 

    -Žaidžiam sniego karą! – šūktelėjo Pukutuku ir paleido pirmą sniego gniūžtę į Eliksą. Ir prasidėjo... juk pirmas sniegas.