Kiekvieną kartą, kai vakare danguje pasirodydavo mėnulio pilnatis, Pukutuku žinodavo, kad rytą eis lankyti senojo barsuko Žo. Keistuolis buvo tas barsukas. Gyveno jis urve už didžiulės šakų krūvos. Vienas ir visad visas susikuitęs. Kažkada jis buvo visų gerbiamas žolininkas ir žiniuonis, kuris gydė visus Gegužėnų žvėrelius – ar naktis, ar diena tai būtų. Ėjo pas mažus ežiukus, stirniukus, pas senus lapinus ir vilkus, nešė susirūpinę tėvai jam sergančius zuikiukus ir bebriukus – nieko neatstūmė ir nepavijo. Visus gydė, arbatom girdė, užkalbėjo, kaip mokėjo. Gerbiamas barsukas buvo. O dabar gyveno vienas savo sename urve. Ir kartais jį aplankydavo  Pukutuku.  



      Tikrai keistuolis dabar buvo senasis Žo. Jis paseno, sukumpo ir pradėjo viską pamiršinėti. Sklerozė – kartą  nutarė šeškas Pukšt ir daugiau nebevaikščiojo pas barsuką. O Pukutuku aplankydavo senąjį žolininką. Jam buvo linksma klausyti jo istorijų. Girdėtų daugybę kartų, gal net du šimtus kartų. Jis nesupykdavo, kai barsukas šeštą kartą paklausdavo, kuri šiandien diena, kai penktą kartą įpildavo arbatos ir pakviesdavo kartu atsigerti. Jie iki vakaro gerdavo arbatą ir Pukutuku iki vėlaus vakaro skaitydavo barsukui Žo knygą. Kiekvieną kartą vis tą pačią. Po to sutvarkydavo urvą ir atsisveikindavo iki kitos pilnaties. 



    O kai danguje pasirodydavo jaunas mėnulis, barsuką aplankydavo Eliksas. Jis klausydavo tų pačių istorijų, vis primindavo kokia šiandien diena, kantriai daugybę kartų gėrė arbatą ir iki vakaro skaitydavo tą pačią knygą. Senas barsukas labai džiaugdavosi draugija, tipendavo aplinkui su sausainių vazele ir penkioliktą kartą paklausdavo, ar  greit ateis pavasaris. 



    O per delčią Barsuką aplankydavo Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. Ir jie atnešdavo lauktuvių, gėrė arbatą, skaitė tą  pačią knygą. O kai visi išeidavo, barsukas, išlydėjęs svečius, pasijusdavo vienišas ir pamirštas, nes nebeprisimindavo, kas ir kada jį buvo aplankęs. Ir tik radęs sausainių vazelę, arbatos puodelius ir pradėtą skaityti knygą, staiga pajusdavo kažką džiugaus ir malonaus ir, žiūrėdamas pro langą į mėnulį, nusiramindavo. 



    O kartą, atėjus Pukutuku pas seną barsuką, niekas neatidarė durų. Ežiukas labai sunerimęs pats įėjo vidun ir pamatė barsuką Žo gulintį lovoje. Jis stipriai kosėjo, ir net nepažino Pukutuku. Ežiukas labai susirūpino ir pradėjo galvoti, kaip padėti senąjam žiniuoniui. Ir lyg tyčia, visai ne per jauną mėnulį, užsuko Eliksas. Lyg ką negero nujausdamas. Ežiukai šiltai užklojo barsuką ir gerai apžiūrėjo senio urvą. Pačioje palubėje rado  džiovintų žolelių, šaknelių ryšulėlius. O kampe medaus puodynėlę. Bet nebuvo ežiukai nei žolininkai, nei žiniuoniai.  Kaip gydyti senąjį barsuką? 



      Po truputį tvarkydami urvą, dėliodami į vietas puodelius, sausainių vazelę, ežiukai prisiminė daugybę kartų girdėtas senojo barsuko istorijas. Vis tas pačias ir tas pačias. O istorijos juk buvo apie gyvenimą. Apie jo, seno žolininko ir žiniuonio gyvenimą. Apie žoleles, apie arbatėles, šaknelių kompresus ir pavilgus. Viską prisiminė Pukutuku ir Eliksas. Suruošė arbatų su medumi, ant krūtinės uždėjo gydančių šaknelių kompresą. Puolė gydyti senąjį barsuką kaip mokėjo... Ir žolininkas Žo atsigavo, akys prašviesėjo, jau ir ežiukus vardais vadinti pradėjo. O vakare jie jau skaitė tą pačią knygą. Kaip visada – vis iš naujo ir iš naujo. Ir senasis barsukas pasakojo vis tas pačias istorijas. O išlydėjęs svečius, lyg prisimindamas kažką džiugaus, nusiraminęs žiūrėjo į mėnulį.