Kiekvieną rudenį miške atsiranda naujų gyventojų. Kartais tie naujokai būna labai laikini. Pavyzdžiui, kai kurie paukščiai išskrenda. O kiti atskrenda. Lyg kažko ieškodami, atbėga  nauji zuikiai. Vienas kitas nepažįstamas lapinas užsuka. Ir visi turi ką nors įdomaus papasakoti. Dėl to ruduo – labai įdomus metas Gegužėnuose. Ir šį rudenį į mišką atklydo daug svečių. Ypač įdomi buvo viena tokia gegutė Ku – ji labai daug pasakojo apie savo keliones, apie svetimus kraštus. Ir Gegužėnų miške gegutė visai nežadėjo ilgai užsibūti,  sakėsi, kad po kelių dienų išskris. Klajūnė buvo  ta gegutė Ku.
     Vieną šiltą popietę gegutė Ku nutūpė į Pukutuku klevą. O pas ežiuką svečiuose kaip tik buvo Eliksas ir jie abu sėdėjo  po klevu  margų lapų krūvoje ir svajojo. Gegutė, pamačiusi naujus klausytojus, labai apsidžiaugė ir tuoj užkalbino ežiukus. 
     – Oi, ežiukai ežiukai, kokie jūs nuobodūs! Štai sėdite savo lapų krūvoje, kaži ką svajojate, o pasaulio juk nematę! Kas gi čia pas jus gražaus – miškas pats nykiausias ir nuobodžiausias, medžiai pilki ir beveik pliki, krūmai kažkokie susivėlę, beržai – ir tie praskydę... Kaip jūs pakenčiate čia gyventi?  Ot yra miškų pasaulyje – tai ne šitie Gegužėnai! Žaliuoja žiemą – vasarą, visur paukščiai iš laimės čiulba, namai visų turtingi, viskas žiba, tviska... Nei vėtros šakų prilaužo, nei rudeniniai vėjai talžo. Nebūna ten rudens. Visi laksto linksmi ir laimingi.
     Gegutė Ku pakalbėjo pakalbėjo, pakukavo ir išskrido. Į kitą kraštą, į  kitą mišką. O ežiukai liko sėdėti savo klevo lapų krūvoje. Eliksas kažkaip susigūžė, nusiminė, paskubom atsisveikino ir nupėdino namo. Pukutuku liko vienas. Susimąstęs. Gal ir tikrai – kur čia jis gyvena? Kas gi čia gražaus? Tuoj ruduo įsismarkaus, prasidės lietūs, o po to ir žiema ateis – po pusnis teks braidžioti. Visi liūdni bus, sustirę... Eliksas vis rečiau užsuks, Ežiukai broliai užpustyti dviese sėdės, voverytė Trakšt pati savimi džiaugsis. Šeškas Pukšt dar piktesnis bus... O jis, Pukutuku, liks vienišas ir visų paliktas. Liūdna pasidarė ežiukui. Gal tikrai - imti, palikti tuos Gegužėnus ir keliauti gražesnių kraštų ieškoti, kur visi linksmi ir draugiški – apie kokius gegutė pasakojo.
     Visą naktį Pukutuku niemiegojo. Visą kitą dieną susimąstęs ir susirūpinęs vaikščiojo, visi darbai iš rankų krito, o vakare tvirtai nutarė – atsikels ryte ir iškeliaus linksmesnio gyvenimo ieškoti.
     Labai labai anksti ryte Pukutuku susikrovė lauknešėlį, persimetė per petį ir, užrėmęs pagaliuku duris, iškeliavo. Pasiekęs miško pakraštį – išėjo į laukus, net neatsisukęs ir akies krašteliu nežvilgtelėjęs į gimtuosius Gegužėnus.  Ilgai ir sunkiai keliavo ežiukas ir tik saldūs gegutės Ku žodžiai vedė jį pirmyn. Pageltusiuose laukuose jį palydėjo avelių būrelis, kuris linksmai rupšnojo paskutinius dobiliukus, senas arklys, stirnų pulkelis. Matė Pukutuku daugybę paukščių, kurie būriais traukė pietų link. Nieko jis nekalbino, su niekuo žodeliu nepersimetė – skubėjo atrasti pažadėtąjį mišką.
     Ir štai – priešais jį kaip siena stūksojo didžiulė giria. Tankios eglės, aukštos pušys, vešlūs beržai. Koks grožis – pagalvojo Pukutuku. Tai ne Gegužėnų nykybė... Ir žolė ten buvo žalesnė, ir paukštukai, rodos, linksmiau čiulbėjo. Pavargęs, bet laimingas Pukutuku pradėjo ieškoti, kur galėtų apsistoti ir pailsėti. Neužilgo sutiko lapiną – jau puolė sveikintis – bet lapinas tik pašnairavo ir nuskuodė savo reikalais. Matė ir voverytę, ir šešką, ir bebrą – tik kad visi buvo labai užsiėmę, visi skubėjo, bėgo ir į Pukutuku net nežvilgtelėjo. Ir ežiuką sutiko. Šis teikėsi pasisveikinti, bet Pukutuku draugija visai neapsidžiaugė – pasiūlė jam pačiam susirasti namus  ir rimtu darbu pasirūpinti. Nesvetingas, nedraugiškas pasirodė ežiukui gražusis miškas. Atsisėdo jis po vešlia egle. Ir susimąstė. Prisiminė Eliksą – kaip jis ten? Juk dorai net neatsisveikino... Ką veikia draugas be jo? Gal tyliai sėdi margų klevo lapų krūvoje ir svajoja? Liūdnas ir vienas. Taip graudu pasidarė Pukutuku! Ką jis čia vienas veikia? Kaip dabar be jo Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku geria šiltą kakavą su sausiainiais? Kaip Eliksas? Kam dabar voverytė Trakšt savo naujienas pasakoja?  Kaip ten jo klevas? Ar jau visi lapai nukrito? Ar didelė margų lapų krūva po klevu? Krūva, kur taip gera sėdėti ir ir pr prareėjusias šakas stebėti debesis. Su Eliksu. Prisiminė ežiukas liaunus berželius, susivėlusius krūmus – tokius mielus ir savus. Greitai greitai jis atsikėlė, persimetė lauknešėlį ir nuskubėjo atgal. Į Gegužėnus. Skubėjo. Labai skubėjo Pukutuku. Nekalbino nei seno arklio, nei avelių pulkelio. Nematė jų. Tik galvojo apie savo klevą ir Eliksą. Apie namus ir pagaliuku paremtas dureles.  Nežinia kelintą kelionės dieną Pukutuku pamatė Gegužėnų mišką. O nuo kalvelės  bežiūrint į mišką, prieš saulę spindėjo klevas. Pačiam vidury - geltonai žaliai raudonas. Ežiuko klevas. Pukutuku buvo namuose.