Ežiukui Pukutuku labai patiko rytais keltis. Juk koks smagumėlis pradėti naują dieną! Pramerki akis – o pro langą šviečia saulė. Arba visai nebūtinai saulė – tai gali būti ir šniokščiantis lietus, ir balta migla, ir tamsūs pilki debesys. Pukutukui visuomet būdavo smagu, nes kiekviena diena žadėjo ką nors naujo ir nematyto. Arba kažką seno, pažįstamo ir mielo. 

O šis rytas Pukutuku neatnešė jokio džiaugsmo... Ežiukas gulėjo lovelėje ir tingėjo. Tingėjo atsikelti, tingėjo pažiūrėti pro langelį ir net tingėjo krutinti rankytes ir kojytes. Pas ežiuką atėjo tinginys. Turbūt labai didelis tinginys, nes Pukutuku tingėjo eiti gerti arbatos, tingėjo eiti į mišką. Jis net tingėjo galvoti apie mišką. O paskui tinginį atsėlino ir liūdesys. Jie dažniausiai kartu apsilanko. Nes kai tu viską viską tingi, labai greitai pradedi liūdėti. O kai jau pradedi tingėt net  liūdėti – vadinasi, jau visai visai blogai. Bet Pukutuku dar galėjo liūdėti. Jis  gulėjo ir liūdnai žiūrėjo į lubas. 

Staiga į langą kažkas pabeldė. Tai buvo ežiukas Eliksas. Jis  gyveno rytiniame Gegužėnų pakrašty ir, norėdamas kur nors nukakti, visuomet užsukdavo pas Pukutuku – šis gi gyveno miško vidury. Visi pas jį užsukdavo. 

– Pukutuku! Eime į mišką! Kokia audra naktį buvo, kiek šakų prilaužyta! – šūktelėjo Eliksas. 

Bet Pukutuku tingėjo atsiliepti. Jis turbūt tingėjo net klausytis. Ir dėl to Eliksą pasitiko visiška tyla. 

 – Ei, Pukutuku, ar tu negirdi?  Aš gi tave kviečiu į mišką! Eime rinkti šakų, reikia mišką valyti – zuikiai belakstydami kojeles susižeisti gali. 

Bet ežiukas neatsiliepė. Labai sunerimęs Eliksas įėjo vidun ir pamatė tingintį Pukutuku. Jis iškart viską suprato, mat ir pas jį pereitą žiemą buvo apsilankęs tinginys. Tuomet jį tik lapinas Vau ir išgelbėjo – išsitempė lipdyt senio besmegenio. Tiesiog paėmė ir išsitempė. 

Eliksas užkaitė arbatos ir pradėjo pasakoti draugui, kokia audra praūžė pro Gegužėnų mišką – kiek šakų išlaužė, jaunų eglaičių išvartė, zuikiams namus išgriovė. Ir kaip gi jis, Pukutuku, galėjo to negirdėti? Ežiukas pradžioje labai tingėjo klausytis Elikso, bet po truputį, po truputį jį pradėjo pasiekti vienas kitas žodis. Neužilgo jis jau girdėjo visą pasakojimą ir net atsisėdo gerti arbatos. O už valandžiukės du ežiukai jau puškavo mišku ir rinko išlaužytas šakas. Tinginys pasitraukė! Eliksas juk gerai žinojo, kas nugali tinginį ir kartu su juo išvaro liūdesį. 

Taip nejučiom jie priėjo vakarinį Gegužėnų pakraštį. O juk čia gyveno Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku! Broliai labai apsidžiaugė sulaukę svečių. Jie pavaišino Eliksą ir Pukutuku šilta kakava ir sausainiais su uogiene. 

O vėlai vakare ant  slenksčio sėdėjo keturi ežiukai ir stebėjo, kaip leidžiasi saulė. Du ežiukai buvo visai visai vienodi, o kiti du į juos nepanašūs. Ir jau niekas net nebeprisiminė jokio tinginio. Ir liūdesio. O kai saulė nusileido, Pukutuku ir Eliksas patraukė namo. Juk ežiukams labai patinka klajoti po naktinį mišką.