Ežiukas Pukutuku. I dalis, Gimtadienyje

Vakarinėje Gegužėnų miško dalyje gyveno du ežiukai – Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. O lygiai kitoje pusėje, rytinėje Gegužėnų miško dalyje gyveno ežiukas Eliksas. Šalia jo gyveno šeškas Pukšt. Dar gyveno lapinas, lapiukas, bebrai... Pilnas miškas buvo gyventojų. Su visais jais vėliau reikės susipažinti. 

O ežiukas Pukutuku gyveno pačiame miško viduryje. Jam labai patiko šitaip gyventi – viduryje. Jeigu pavyzdžiui Tušku-Pušku eina pas Eliksą, būtinai užsuka ir pas Pukutuku. Tuomet eina kartu į svečius. O jeigu Eliksas eina pas Pušku-Tušku, ir vėl būtinai prasuka pro Pukutuku. Ir vėl kartu svečiuojasi. Ir šeškas Pukšt dažnai užsukdavo, ir lapinas Vau. O jeigu koks reikalas iškildavo pačiam ežiukui Pukutuku – visi draugai juk aplinkui. Tik reikėjo pasirinkti, pas ką keliauti. 

Pukutuku labai patiko draugauti. Jis draugavo su visais Gegužėnų gyventojais ir visai nemokėjo pyktis. Net irzlusis šeškas Pukšt nesugebėjo susipykti su Pukutuku, nors po kartą gyvenime buvo susipykęs jau su visais. Ir ne po kartą. 

O rytą Pukutuku prisiminė, kad šiandien Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku gimtadienis. Žinoma, apie gimtadienį jis buvo prisiminęs ir prieš keturias dienas, ir prieš tris. O vakar ėmė ir pamiršo. Bet tik atsikėlė rytą, pamatė krentant klevo lapus ir iškart prisiminė – gimtadienis! Kai tik pradeda kristi klevo lapai – lauk gimtadienio. Ežiukas tuoj puolė rinkti nukritusius margaspalvius  lapus. Tokia puokštė – pati geriausia dovana ežiukams Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. Nes klevas Gegužėnų miške yra tik vienas – prie Pukutuku namų, pačiame miško viduryje. Visko tame miške yra – eglių, pušų, skroblų, ąžuolų, drebulių ir beržų. O klevas štai tik vienas. Puokštė išėjo nepakartojama – žaliai – geltonai – raudona. Tiesiog vienintelė tokia visame miške. Pukutuku gražiai susišukavo, nusišypsojo sau, puokštei ir išsiruošė eiti. Gimtadienyje jis tikėjosi sutikti ir kitus miško gyventojus. Gal Eliksą, gal Au, gal Pukšt. Visus, kas nepamiršo ežiukų. 

Nuėjęs pusę kelio Pukutuku sutiko lapiną Vau. Lapinas į didelę pintinę rinko giliukus ir kaštonus. 

– Kam tu čia tą grožį renki į tokią didelę pintinę? – paklausė  Pukutuku. 

– Taigi ryt ruošiuosi pas Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku į gimtadienį. Pusė pintinės bus Pušku-Tušku, o kita pusė Tušku-Pušku. Todėl ir pintinė didelė. Žinai, koks džiaugsmas giliukai ir kaštonai! Po to visą žiemą galima visokius darbelius meistraut. 

– Bet lapine, gimtadienis juk šiandien! Juk klevo lapai pradėjo kristi! Žiūrėk, kokia marga puokštė. Pintinė jau pilna, eime greičiau. 

Lapinas Vau jau norėjo eiti, bet prisiminė, kad uodega nešukuota. Kur tu dabar eisi visas susivėlęs... uodegoj ir šapelių, ir spyglelių gali rasti – miške juk gyvena. Nusiminė Vau – kaip jis taip dienas sumaišė... bet pas jį juk klevas neauga... Nebūtų Pukutuku ežiukas ir nebūtų jis geras draugas, jei lapinui nepadėtų – susisuko į kamuoliuką ir iššukavo uodegą. Gražiau nė pats Vau nesugebėtų. 

Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku buvo ežiukai dvyniai. Jie buvo visiškai vienodi. Na visiškai visiškai. Ir tik artimiausi draugai žinojo paslaptį, kaip juos atskirti. Bet iš to nebuvo jokios naudos, nes ežiukai skyrėsi tik savo spygliukų skaičiumi. Pas Pušku-Tušku buvo devyni tūkstančiai aštuoni spygliukai, o pas Tušku-Pušku devyni tūkstančiai septyni spygliukai. Arba atvirkščiai. Niekas niekada neskaičiavo. Dėl to juos visi vadino broliais. Broliais ir tiek. Ežiukai nepyko. 

 Pukutuku su Vau atėję pas brolius jau rado daugiau svečių. Buvo lapiukas Au ir šeškas Pukšt. Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku labai džiaugėsi dovanomis. Klevo lapų puokštę pamerkė į gražiausią vazą, pintinę su giliukais ir kaštonais pastatė ant palangės. Ir pakvietė svečius prie stalo gerti arbatos. Tik susėdus, į duris pasibeldė voverytė Trakšt. Ji buvo visa išsidabinusi ir pasipuošusi – kaklą puošė riešutų kevalų karoliai, į uodegą buvo prisegiota rudeninių gėlių, o ausyčių šepetukai buvo surišti smilgų kaspinėlais. Ji buvo tiesiog pati pati gražiausia. Voverytė šokinėjo, nenustygo vietoje, be perstojo tarškėjo – kokia ji graži, kokia nuostabi jos dovana – tiesiog pati gražiausia ir naudingiausia – mat ji broliams atnešė po kedro kankorėžį – tokio daikto Gegužėnų miško gyventojai nebuvo matę. Ežiukai jautėsi nesmagiai, jiems labai patiko visos dovanos, jiems buvo gražūs ir mieli visi svečiai, bet voverytė Trakšt niekam neleido ištarti nė žodžio – ji vis pasakojo apie kedro riešutus, rodė visiems riešutų kevalų karolius ir savo gėlėmis padabintą uodegą. Šeškas Pukšt neiškentė ir jau vos neišmetė kedro kankorėžių per langą, bet pagailėjo Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. Būtų įvykęs labai nesmagus įvykis, tokių įvykių visai nereikia per gimtadienį. 

Pukutuku labai nemėgo pyktis. Jis net su pasipūtusia voveryte niekada nebuvo susipykęs. Ežiukas paėmė visus už rankų ir sugalvojo žaisti žaidimą. Jis nutarė panaudoti žaidimui visų dovanas. 

– Žaiskim dovanų keitimosi žaidimą.  Išrikiuokim visų dovanas į eilę ir tegu kiekvienas svečias užsimerkęs prieina prie bet kokios dovanos ir iš naujo ją padovanoja broliams ežiukams! 

Visiems labai patiko ši mintis, ypač Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku.  Jie vėl iš naujo laukė savo dovanų. Šeškui Pukšt teko dovanot Vau rinktus giliukus ir kaštonus. O Lapinas Vau dovanojo  lapiuko Au grybų pintinėlę. Lapiukas Au padovanojo voverytės kedro kankorėžius. Ežiukui Pukutuku teko dovanot šeško Pukšt sumeistrautą lesyklėlę. Voverytė Trakšt užsimerkė ir priėjo prie Pukutuku klevo lapų puokštės. Ir ją padovanojo broliams. Ežiukai labai džiaugėsi. Džiaugėsi dar kartą, nes juk taip malonu, kai tave sveikina ir tu gauni dovanas. Kuo daugiau kartų, tuo smagiau. Jie visomis dovanomis džiaugėsi vienodai stipriai, visiems visiems labai nuoširdžiai dėkojo. Ir Voverytei Trakšt už Pukutuku lapų puokštę. O voverytė Trakšt pasijuto kažkaip nesmagiai. Kaip taip ji galėjo galvoti tik apie save? Kaip ji nematė kitų, nematė net ežiukų brolių? Ji juk nebuvo pasipūtėlė, ji tik šiandien gražiai pasipuošė ir labai jau džiaugėsi savimi. 

Bet Pukutuku vėl tuoj priminė visiems apie gimtadienį ir svečiai sėdo gerti arbatos. Šventė buvo išgelbėta ir net irzlusis šeškas Pukšt su niekuo nesusipyko.
Giaušė