Jei pasaulis badosi eglišakiais,
Gal per daug vaikštai po miškus?
O kai grynas oras ima dusinti,
Lėk atgal į smoge skendinčius miestus.
 
Mano rankos šiltos ir be pirštinių,
Bet tu lik ant krosnies – miegas ten karštai.
Mes gyvenime sutinkame trokštančius ir mylinčius,
Kurie meldžias mums, todėl mirštame dievais.
 
Popierinės gervės skraido aplink lempą.
Užgesink šviesas – vaidinsime pelėdas.
Dirbau, gėriau, verksmas, skolos dovanėlei –
Štai ir vėl praleidau dar vienas Kalėdas.
 
Mėnesienoj miršta pasikoręs turčius...
O man nėr ko skųstis – tik švaistau svajas.
Jei pasaulis badosi eglišakias,
Kirsk medžius – šiltai kūrensime juos mes