Kėliau nykštį

Kai naktį laikrodis prajuko
(Turėtų pasisekti), 
Prabudo mažas katinukas,
Glostau tokį lyg rakštį,

Ūsus mazgojo ir snukutį,
Gi buvo ne dirbtinis,
Pelės urveliuose sukruto:
Mintelę kokią skynęs? –

Tarpusavyje kol kuždėjo,
Žvakelė liejo vašką.
– Ai, laikrodėli, kokie vėjai
Naktim linksmybę taško?!

Jo sekundėlės siena slydo,
Raivėsi puošnios lėlės,
O katiliukas rydo, rydo
Labai grakščiai nukėlė

Gėlėtą dangtį: – Pasistengti
Turėsi, jei į draugę
Pareit norėsi, – būrė lemtį.
Nusilenkiau paslaugiai.

Lūpas sučiaupiau ir stebėjau,
Ėmė knibždėt, judėti...
Po apklotu palįst – nespėjau,
Nebuvo tad kur dėtis.

Paslaptis kerčios sėte sėjo,
Iš stalčių virto, sprūdo...
Ir kambarys tamsoj gražėjo,
Žaismu blizgėjom mudu.

Mankštinosi stalo kojelės,
Kėdutės – brašku, brašku.
Iš stalčių slydu slyd šaukšteliai,
Melsvi puodeliai – paskui.

Stebėjau rausvą, gelsvą, žalią...
Kokių stebuklų būna! –
Akys gražumo raškė galią,
O šluota – grindų kūma,

Kažkur lindėjo ji kampely,
Išlaukusi savo minutės,
Ant vienos kojos šokti gali,
Kvietė linksmybę siūti.

Ir pamatytum, pamatytum,
Kas tiktai prasidėjo!
Šokavo, sukosi lig ryto...
Naktis ir aš – gerbėjai!

– Stebuklas – tu, ne laikrodukas, –
Pagyriau. Linksmai krykštė.
Pirmas užmigo katinukas,
Tad viena kėliau nykštį!






























126












































 
žemaitukė