Pagaliau, pagaliau, pagaliau! Pagaliau Margarita ėmėsi žalio susišiaušusio mezginio. Visą popietę mezginukai akylai stebėjo jaunosios panelės rankas ir iš lėto užgimstantį naują kaimyną. Kad ir kaip nenorėjo sau to pripažinti, tyliai smalsavo ir Ūsė Ilgaūsė:

– Na, galima pamanyti, kad man svarbu, ką čia Margarita tarp mūsų patupdys. Tik vietą užims, o šiaip – koks skirtumas. Pamanykit, kažin kas žalias ir plaukuotas. Kūtvėla kažkoks! – Bet viena akimi ji įdėmiai sekė virbalus ir sparčiai Margaritos rankose judantį siūlą. – Na, gerai, ir man įdomu. Truputį.

Vakaras artėjo, o kas toks bus naujasis kaimynas, aiškiau netapo. Neatsirado nei rankų, nei kojų. Nei sparnų, nei pelekų. Net nei galvos, nei uodegos. Tai kas gi čia bus?

Margarita mezgė, mezgė ir tik tada, kai visi minkšti žaisliukai jau ruošėsi vakariniams pokalbiams, nes pamanė, kad mergina tuoj eis gult, Margarita baigė mazginį. Ji vienoje pusėje suraukė tą žalią susišiaušusį nežinią ką, prikimšo vidų lengvučio sintepono ir... išėjo žalia galva. Paprasčiausia žalia galva. Net ne galva, nes nebuvo jokio veiduko anei snukučio. Nieko sau! O Margarita džiugiai nusišypsojo:

– Na štai, ir kamuolys. Minkštas, žalias, jaukus kamuolys. Bet lyg koks negyvas. Tuoj aš tau veiduką išsiuvinėsiu.

Mergina įgudusiomis rankomis greitai išsiuvinėjo šypseną. Tik kiek liūdnoką šypseną. Ir dvi dideles, lyg nustebusias, akis. Ir antakius. 

– Na štai, gražuoli, keliausi ir tu į lentyną. Tik, vaje vaje, vietos tau ten nebėr! Laikas kviestis vaikus į svečius ir praretinti mezginukų gretas, juolab kad artėja rugsėjis. – Margarita patenkinta šypsojosi ir šnekėjosi su kamuoliu. Ji dažnai pakalbindavo savo mezginukus. Mergina keliskart pametėjo minkštą kamuolį į viršų ir, prastumdžiusi lentynos gyventojus, pačioje lentynos gilumoje, net toliau už meškius, apgyvendino žaliąjį naujoką. Paskui apžiūrėjo visus žaisliukus, paglostė šunyčius, pakilnojo krokodilą, pataisė katinui uodegą ir sutvarkė kiek susitaršiusias Auksaplaukės kasas.

– Laikas jums ieškotis naujų namų.

Ji užgesino šviesą ir nuėjo miegoti – vėlu. Išaušo lentynos gyventojų valanda.

– Kas gi tu dabar toks? – įtariai apžiūrinėdamas naujoką pirmasis užkalbino katinas.

– Tai aš, turbūt kamuolys, juk Margarita sakė. Minkštas, žalias, jaukus kamuolys. 

– Nesąmonė, joks tu ne kamuolys, ir visai nejaukus! – rėžė vienas iš šunyčių. – Žalias kažkas, ir tiek. Kokia iš tavęs nauda? Kamuolys atšoka nuo žemės, juo galima žaisti futbolą, krepšinį arba kvadratą. Kamuolys tvirtas ir visai ne toks kaip tu, ištižęs ir susišiaušęs.

Šunytis žinojo, ką kalba. Prieš patekdamas į Margaritos rankas jis buvo berniukiška megzta kepuraitė ir dažnai arenoje žiūrėdavo sporto varžybas. Kamuolių jis tikrai daug matė. Galvomis pritariamai linksėjo ir kiti mezginukai.

– Tikrai tikrai, – antrino ir geltonas meškis. – Kamuoliui nereikia būti jaukiam, juk jis ne pagalvėlė ir ne minkštas šalikas. Kamuolys privalo būti sportiškas. 

Geltonas meškis pyko ant naujoko, nes per jį buvo kiek pastumtas į šoną ir dabar prasčiau matė kambarį.

Žalio kamuolio šypsena staiga tapo dar liūdnesnė. Jis visas lyg susitraukė, sumažėjo, subliuško:

– Tai aš ne kamuolys? Aš niekam nereikalingas žalias kūtvėla?

– Palauk, – neiškentusi prabilo iki šiol tylėjusi žiurkė Ūsė Ilgaūsė. – Jei tu ir ne visai tikras kamuolys, tai dar nereiškia, kad esi niekam nereikalingas. Štai aš esu žiurkė. Kam gali reikėti pilkos žiurkės, ir dar su ilga rausva uodega? „Fe“, – pasakys bet koks vaikas, o juo labiau suaugėlis. O man tai nerūpi, aš reikalinga pati sau. Aš turiu ilgus ūsus, esu protinga, sumani ir drąsi žiurkė. Aš net neleidau savęs vadinti tuo netikusiu vardu, kurį man sugalvojo ta nesusipratėlė Margarita. O be to, visi kažkam reikalingi. Tu pamatysi, tu juk labai naujas ir dar nieko nežinai.

– Bet aš nesu nei drąsus, nei protingas, nei sumanus. Aš net neturiu rausvos uodegos ir ilgų ūsų. Net vardo neturiu. Taip meškis ir šuniukas sakė. 

– O tu pabandyk galvoti, kad esi kas nors kitas, – patarė violetinis krokodilas. – Gal tai ir ne geriausia išeitis, bet truputį padeda. Paskui išmoksi būti ir tuo, kuo esi iš tiesų. Geriausia būti tuo kuo esi iš tiesų, bet tai reikia suprasti.

– Aš esu žalias susivėlęs niekas. Pasitraukit, duokit man kelią – juk aš visiems tik trukdau. Štai geltono meškio vietą užėmiau. 

– Užteks tos vietos, – susigėdo meškis. – Čia dar kas tik nori gali tilpti, mes pasislinksim. – Ir jis pasitraukė dar labiau į šoną. 

Bet žaliasis kamuolys nuliūdo, visas subliuško, susitraukė ir nutilo. O jau visai paryčiais, kai visiems mezginukams ir kalbų pritrūko, kai nutilo visas erzelis, žaliasis naujokas nutarė pasidairyti. Jis bandė ristis arčiau krašto, bet ar slystelėjo, ar lentyna buvo kiek pasvirusi į priekį, kamuolys neišlaikęs pusiausvyros nusirito žemyn, ant grindų. Ir dar toliau, tiesiai po didele kompiuterinių žaidimų kėde. 

„Taip man ir reikia, čia man ir vieta, čia ir liksiu“, – su palengvėjimu pagalvojo naujokas. 

O mezginukai susirūpino: kaip šitaip nutiko, kaip dabar tas žaliasis naujokas po kėde gyvens? Ir kaip gi jie negražiai sutiko naują kaimyną, kaip užsipuolė iškart. Koks skirtumas – kamuolys jis ar kas nors kitas?

– Ei, kamuoly, kaip ten tau po kėde? Labai blogai? – nerimavo Auksaplaukė.

– Mes ką nors sugalvosim, pamatysi, – ramino meškiai.

– Tu, šitą... Tu nepyk... – atsiprašinėjo šunytis, kuris kažkada buvo matęs daug kamuolių. – Jeigu tu ir netikras kamuolys, tai gal tu kitoks kamuolys. Arba kas nors kitas, tik Margarita neatspėjo, ką tokį tave numezgė. Bet tu gi tikrai minkštas ir jaukus.

– Ei, nustokim aiškintis, geriau sugalvokim, kaip grąžinti kamuolį į vietą! – šūktelėjo žiurkė Ūsė. – Gudrūs dabar visi raminti, nors patys puolėt. Gal kas turite pasiūlymų?

– Atstokit nuo manęs, man labai patinka po kėde. Čia man ir vieta, – liūdnai atsiliepė naujokas. 

– Mes padėsim tau susigalvoti vardą, tik reikia tave iš ten iškrapštyti, – ramino kamuolį krokodilas. – Gal tu nori būti Žaliuoju Kupstu? Arba Minkštuoju Pagalviuku? 

Bet netikėtai suskambo Margaritos žadintuvas – daug anksčiau, nei įprastai. Ir... Mezginukai nurimo, nutilo, o kamuolys ir liko po kėde.

– Na štai, pasitvarkysiu namus iš ryto, o po darbo lauksiu svečių, – Margarita mėgo pasikalbėti su savimi. O gal ir su minkštais megztais žaisliukais. – Na, mažiai, ieškosim jums naujų namų, užsibuvote lentynoje. Pala, o kur naujas kamuolys? 

Margarita iš netikėtumo net amo neteko. Be jos, namie juk nėra nė gyvos dvasios! Ji puolė dairytis aplink, net pro langą žvilgtelėjo, po nauju stalu galvą kyštelėjo. Žinoma, rado kamuolį po kėde.

– Kaip gi tau pavyko čia atsiristi? Kaip tu nuo lentynos nukritai? Jei nebūčiau rimtas suaugęs žmogus, pagalvočiau, kad mezginukai naktimis atgyja. Na, tikrai pagalvočiau! 

Gerokai po pietų, kai Margarita jau buvo prikepusi sausainių ir užplikiusi pilną arbatinį žolelių arbatos, į svečius atėjo graži jauna ponia, vedina keturmečiu bambliu. 

– Na, vaikine, rinkis žaisliuką. Ko norėtum?

Vaikis įdėmiai apžiūrinėjo mezginukus, vis ilgiau žvilgsnį sulaikydamas ties žaliuoju kamuoliu.

– Aš noriu žalio Vandenyno Kunko. 

– Ko tokio? – nesuprato Margarita ir gražioji ponia.

– Na to, žalio ir minkšto Vandenyno Kunko. Kai aš su močiute buvau prie vandenyno, mes rinkom moliuskiukų namelius, o bangos nešiojo Vandenyno Kunkus.

– Nojuk, tu vėl fantazuoji, nebuvai tu su močiute prie vandenyno ir nebūna jokių kunkų. Gal geriau nori kokio meškio? Ar katino? Tik į tą žiurkę nežiūrėk, pasiimk geriau šunytį.

– Aš buvau prie vandenyno. Ir nenoriu katino. Kunko noriu.

– Nojuk, nefantazuok, melagiuk tu mano. Gal geriau kitą dieną ateisim?

Tą vakarą žaliasis kamuolys liko lentynoje. Bet dabar jis buvo pats laimingiausias Vandenyno Kunkas. Juk vaikas išsirinko jį, atpažino, kad jis joks ne kamuolys, o Kunkas, tas, kurį nešioja vandenyno bangos. Ir koks skirtumas, kad suaugę nepatikėjo. Kas tie suaugę žmonės? Jie niekuo netiki ir viską pamiršę. 

Kitą dieną Nojus vėl atėjo. Su močiute. Su ta pačia, kuri su juo buvo prie vandenyno, rinko moliuskiukų namelius ir stebėjo, kaip bangos nešioja Vandenyno Kunkus. Žaliasis susitaršęs kamuolys iškeliavo su vaiku.

„Na, taip taip, viskas čia gerai, viskas čia teisinga, – bambėjo žiurkė Ūsė. – Viskas tam žaliam kūtvėlai baigėsi pavydėtinai gražiai. Matai, pats naujausias, pats keisčiausias, o pirmas iškeliavo. Matai, kaip sekasi naujokams, tik nutaisyk liūdną snukutį – ir būsi paimtas. Nu ir tegu, tegu sau kunkuoja prie savo vandenyno.“ 

Ūsė Ilgaūsė niurzgėjo ir niurzgėjo, nes ji buvo žiurkė, nes turėjo ilgą rausvą uodegą, kuri nepatinka suaugėliams, nes ji buvo Ne Matilda, nes žiurkėms tiesiog reikia bambėti. O toje vietoje, kur pas žmones ir pas tikras pilkas žiurkes būna širdutė, darėsi šilta ir gera. Ūsė šypsojosi.