Mano širdžiai brangus žmogau, nesuvokiu ar tai buvo sapnas ar tikrovė. Tai buvo tikrovė. Tikrovė sapne. Mudu ėjom greta koridoriais. Mokykloje. Ilgai ėjom ilgais mokyklos koridoriais. Ėjom ir kalbėjomės. Ilgai ilgai. Apie viską. Tu šypsojaisi. Ir aš šypsojausi. Norėjau, kad taip eitume amžinai. Ėjom kiemu. Dideliu kiemu mokyklos. Pro klasių, pro salės langus. Mums mojo mokiniai. Tu pasiūlei vakare susitikti:
– Pasidarom pasimatymą?
– Tikrai? - apsidžiaugiau aš.
Pasuku galvą ir pamatau, kad einame pro paradines duris. Prisimenu, kad tebelaikau rankoje egzaminų atsakymus. Kodėl neatidaviau? Kodėl išsinešiau? Reikia atiduoti!
– Aš greit nunešiu atsakymus, manęs palauk! - pasuku pro paradines duris vidun. Tu, man brangus žmogau, stovi prie gėlyno. Palinkęs grožiesi žiedais. Žinau, kad lauksi. Todėl skubu. Potekom lekiu į trečią aukštą. Ant palangės tebestovi dėžutė su kitų egzaminų dalyvių atsakymais. Įdedu savąjį ir apsisuku bėgti atgal. O varge!!! Laiptų nebėra. Grūdasi būrelis žmonių. Kiekvienas rankose laiko kopėčias. Nulipa ir kopėčias nusineša. Nepalieka. Aš neturiu nieko. Kaip nulipti? Ten, apačioje laukia JIS! Blaškausi, ieškau, kas pagelbėtų, kas padėtų nulipti apačion. Visi tik juokiasi, niekas neleidžia pasinaudoti kopėčiomis. „ Reikia savo turėti “. Bėga minutės, valandos. Aš negaliu nulipti. Širdis stingsta, pagalvojus, kad manęs nesulaukęs, nuėjai. Pagalvojai, kad apgavau. O aš niekaip negaliu nulipti. Įstrigau trečiam aukšte. Pasimatymo vakare, žinoma, nebebus. Nenulipsiu. Visi juokiasi, šaiposi iš manęs, o aš stoviu tokia bejėgė. Nulėkė, nuplasnojo mano meilė ir laimė už jūrų marių. Prasmego skradžiai žemės pasimatymas. Nebuvo jo visą gyvenimą, nebus ir šį vakarą. Galva svaigsta, kojos linksta, širdis lipa per gerklę...tuoj pulsiu stačia galva kiaurymėn … aaaaaaaa!!! Noriu surikti, noriu visus pasiūsti velniop, negaliu. Žodžiai vienas ant kito grūdasi burnoje, bet nė vienas neina lauk. Negaliu išspausti pro lūpas. Tylu ir … tamsu. Nukritau? Aš be sąmonės? Pamažu susivokiu, kad guliu ne ant cementinių grindų, o minkštai. Minkštoj, patogioj savo lovoj. Akims apsipratus, įžiūriu langų kontūrus, išgirstu raminantį laikrodžio tiksėjimą. Pasiverčiu ant šono, pamatau šviečiantį laikrodžio ekraną. Suprantu, kad sapnavau. Sapnavau tave, man brangus žmogau. Eilinį kartą tave nuvyliau. Net sapne.