Knygų menė
Knygos menėj susirinko,
Apdarai visų – skirtingi.
Kiekviena – herojų turi,
Kuris nukelia kepurę
Tam, kas akeles sumerkęs
Ir skaityti moka, verpia
Raidę sakiniui, keliauja
Sužinoti šviesaus, naujo.
Byra raibos pasakaitės,
Vakaras lopšinę kaitęs,
Nuotykiai įdomūs gimę,
Skreituose supa Tėvynę.
Apdainuoja gandro sparną,
Zylę, sniegeną ir varną,
Tą, kur snape sūrį turi,
Į jį lapė smalsiai žiūri.
Kielei kuodą pakedena,
Dangaus aveles pagano.
Brisių ir paršiuką Čiuką,
Net sieninį laikroduką,
Grigą, beržo jis nelanksto
Ir namučių gimtą slenkstį.
Pūgos šėlsmą ir šaltinį
iš kurio gyvybę ima
Mūsų žemė, meilę semia,
želmenį švelniai kedena.
Vaikas taip atrasti gali
karalystę – Žinių šalį.
Knygose – raidės ir skaičiai,
net saulutė puodus kaičia.
Paslaptį išduosiu vieną,
Švenčia jos Gimimo dieną.
Rankeles į mus iškėlę,
Magija jų – paveikslėliai,
Prašo, imkit ir skaitykit,
Minties žiedlapius barstysim.