Ramtadrita

Šarka gandą neša džiugų:

– Kiškis dūdą susisuko,

Kankles šernas pagamino,

Būgnus muš ežių šeimyna.

Vilkas derina gitarą,

kiaušinius laputė geria,

Kad stipriau balsas skambėtų,

o trieilį prie kupleto

Glaudžia žlibus pelėda.

Šventė bus kaip niekada!

– Čiar, čiar, čiar, – dosniai atkirpo

Bilietą į šventę – pirmai

Grakščiai tiesia, – Laukiam, laukiam, –

Pasitaiso juodą plauką,

Veidrodėlin pasižiūri,

Ant galvelės jos – didžiulė

Skrybėlė, gi stileiva –

Tarpe paukščių anava.



Giria dunda, ausys ūžia,

Trepsi meška ir boružė.

Voras, nors jau žilas senas,

Polką su slieku tursena.

Na, o šarka, nebūt šarka,

Gile brūžina į švarką,

Slegia mane tarsi sūrį,

Foną taip modernų kuria.

Vyksta vasaros palydos,

Grybai iš linksmumo lydos,

Musmirė per baravyką

Raudonikį fyt sulygo

Ir dabar jau turi porą.

Kad tik šokti netrūkt noro, –

Paausį pasikrapštau, –

Aprašau gi, ką matau.

Tu tikėk ar netikėki,

Kiškiui striksint su paliepe.

Toji pametė batelį.

Eidama namo ant kelio,

Tamsu buvo, atradau.

Apsiavus jį, skraidau.

Aukštyn kelia, laikas laša,

Čiarškia šarka, gandą neša.

Kiek skraidžiau, niekas nežino.

– Šį kart šventė bus beržyne.

Ir žinau, ji nemeluoja,

Juk vienu batu šuoliuoju,

Basai reikia rasti kitą,

Šokčiau šventėj ramtadritą!
žemaitukė