Nebarkite manęs, kad vis niekus rašau –
Apie pavasarį, gėles ir vėją,
Kada pasaulyje tiek vargo, skausmo daug,
Tautoms Rytų grėsmė žiauri artėja.
 
Žinau, skaudu ir man, bet reikia juk šviesos,
Nors mažo spindulio vilties, žmogaus gerumo,
Kad iš per žemę šliaužiančios gaujos
Bus išmesti nuodai imperinių troškimų.
 
Praeina šimtmečiai ir seni amžiai,
Išnyksta imperatoriai, carai, valdovai,
Bet visados išlieka žolės, medžiai,
Iš po žiemos naujus žiedus sukrovę.
 
Žemės gyvybė už visus stipresnė,
Tad kaip ja nesidžiaugt, eilių nekurti!
Žydėjimas už viską liks svarbesnis,
Nes jis paties Dangaus mums duotas burtas.
 
Žemė žaizdas visas išgydys,
Tik tu, žmogau, palik stiprus.
Išsaugok savąją gyvybę,
Laimėk prieš primestus karus.