Ir ko gi man taip nesiseka gyvenime? Ko ta rupūžė – laimė vis apleidžia dalios kiemą, – Barbora sniaukroja, taškosi sūriu skystimu, – Tik sutinku dorą vyrą, atrodo, aistros liejasi per kraštus, protas tiktai padirbdina keturis sparnus, įsuka jausmus taip, širdis lyg malūnas, vėjo pagautas, ūžauja. Bet, tik praeis kokis pora – trejetą metelių ir kišk po velėna. Ir kuo gi tam Dievuliui nusikaltau? Rodos, šėriau kaip kokį bajorą, mylavau net visu glėbiu, o čia... dūdos pliast ir nugrojo. Taip ir lieka ant sprando tiktai vienos išlaidos su tomis „buvusių“ laidotuvėmis, spėk mokėti. Ogi plėšia tie laidotuvių biurai tai jau pilnom saujom. O ir žmonės ne ką blogiau atsilieka, juk tik ir ateina paskalų panešioti, eilinį kartą gedulinguose pilna kosere paryti, – nugnybia skystėjančią ašarą, – Ilsėkis, Boliau, ramybėje. Kirsk jau tu Ten tuos „dangiškus obuolius“ ir prabočyk, jei kas buvo ne taip, – užpučia, prie portreto degantį, žvakigalį, – Mirusiems – mirusių, gyviems – savas kryžius. Eisiu migti. Ryte bus makaulė šviesesnė. Juk visą dieną tame erzelyje murkdžiausi. Paimsiu kokių „uspakajonsų“, galvon durnos mintys nelįs, – tik pagalvoja ir... „zvanokas“ į duris, – Nu ką čia dar velnias atnešė? – susinervina ne juokais, – Kirmytų sau namie, o tai ne, baladojasi! – eina prie durų, žvelgia pro „akikę“, – Jadryštvailiok, gi Marė pypkorka atsivilko! – jai net inkstai, iš didelio piktumo, limpa prie skūros, bet... duris rakina, – Gal gi netrunis ilgai? – tvardosi.
   O toji, tarsi žiurkė, šmurkštelėjusi pro duris, nespėjusi nė pasisveikinti, ima lyg šarka, tarškėti.
 
   – Barbut, tu tik nesupyk, galvoju, nu tokis gedulas tavo troboj, tokia sielos graužatis, gi eisiu ir pabūsiu šalia. Gal kokią „šklenkelę“, už amžinatilsį, pakelsime, širdis truputėlį atsitavaruos. Juk tu nė ašarėlės prie velionio duobės negalėjai išdaužti. Mačiau, suprantu, kad ne kas, gi ketvirtą jau palydėjai į „kalnelį“, – ir pliauškia tik, pliauškia...
   
   – Užteks zaunyti nesąmones, eikšen į virtuvę, – pakviečia neprašytą viešnią Barbora, – Bus tų vyrų, ne pasaulio pabaiga, – oi, norėtų dėti jai per dantis, bet susemia į krūvą visą likusią toleranciją, – Liko tik degtinė, na, toji, kur rugio varpa nuskandinta, gersi?
   
   – Kaip negersiu, kaip negersiu, kai toks graudulys tavo širdį ir trobą semia, – sučiulba Marė, – Gi tam graužaties kirminui nuraminti, „velnio lašai“ – geriausias būdas, – siekia taurelės, veizolus blizgina į pūpsantį lėkštėje skilandį. Pasprogti „na chaliavu“, tai jau anoji – pati pirma.
   
   – Tai už amžinątilsį. Tegu mano brangaus Boliuko Dievulis Ten neapleidžia, – daužiasi taurelėmis su prietelka ir abi makteli iki dugno.
   
   – Smagiai, rupkė nuslydo, – ištaria Marė ir apsilaižo lyg katė, – Na, ant kitos kojos, Barbut, – griebia butelį ir pripila sau ir jai, sklidinas taureles, – Dabar – už tave! Kad meilėje sektųsi, kad širdis sulapotų!
Viena, kita, trečia... ir kalbos jau liejasi per kraštus. Atrodo, kad jos visą gyvenimą viena kitą būtų garbinusios, viena kitai tik gero linkėjusios. Dzingsi stikliukai, o mėsos gerbūvis iš lėkščių tik dingsta, dingsta... Barbė vis paraiko, tai vyniotinio, tai dešros... Abiejų skruostai kaista, liežuviai atsiriša, plaka lyg botagais.
   
   – Barbik, tu neimk galvon, – vos ne prie dainos jau priėjusi, suokia Marė, – Važiuok tu su manimi, dar yra kelios vienišos moteriškutės, mūsų kompanija nedidelė, būsi sava, į šokius su mumis. Yra tokie, „kam virš trisdešimt“. Na ir kas, kad mums jau per pusšimtį, figūros tai dar strainos! Pabrūžinsi parketą, salė ten didelė, muzika skamba mūsų laikų, gal kokį širdžiai „tūzą“ imsi ir susirasi. Gyviems reikia gyventi, į žemę gi nelįsi savo noru, o kai Dievulis prisakė „veistis ir daugintis“, ne nuodėmė ir įsimylėjimas. Viena gi tu surūgsi kaip užvakarykščia bulvienė. Na, ką tu į tai? – sprogina veizolus.
 
   – Na, kad nežinau, nežinau, – bando spyriotis anoji, – Juk dar tiktai šiandien tas „tris saujas“ užmečiau, kaip čia dabar aš prieš žmones atrodysiu? Juoksis, apkalbės, – ir tarsi regi, kaip bobos pirštais ją bado, kaip apšaukia – „besarmatė“.
   
   – Spjauk tu tris kart per petį! – gundo, lyg būtų pati Liucifierienė, Marė, – Kas gi ten tave pažins? Gi pasibičysi, lūpikes „pakrosysi“, o po makiažu – moteris lyg aguona. Dešimt metelių purpt ir nuskrenda. O kavalierių tai ten būna tikrai išvaizdžių. Gal kokį, dar ir su sąskaita banke, pritrauksi. Nešpietna gi asaba esi ir lašinių neprisiauginusi, – Na, išgeriam dabar už meilę! – išsišiepia taip, kad net dantų protezo geležiukai sužybsi, – Užteks čia mums tauzyti apie tą mirtį, bus viskas ok! – užbaigia anglišku ištiktuku.

* * *

Penktadienis. Praryksta telefonas.
   
   – Klausau, – atsiliepia Barbora, – Maryt, labas, čia tu?
   
   – Ne, pati dangiškoji Marija Magdalena, – pajuokauja toji, – Nepamiršai, kad tarėmės nulapatoti į šokius? Tai va, ryt – šeštadienis, – nespėjus pašnekovei atsakyti, toji tikrai buvo pamiršusi, nes laipsniai padarė savo, ryte nieko neatsiminė, išskyrus, kad puotavo su ja, – Aišku, kad pamiršai. Pasipuoši, susiruoši ir vakaro šeštą aš atlekiu iki tavęs. Ir jokių atsikalbinėjimų, varom į „tanciūlkes“. Matysi, tu dar dėkavosi man.
 
   Barbora neatsisako. Pagalvoja, kad gal ir gerai būtų sijoną pravėdinti. Ko gi nenueiti? – širdį pakirbina kažkoks malonus pojūtis, – Ar aš viena tokia, ten gi bobų – apstu. Įsimaišysiu į būrį ir stebėsiu iš tolo. Kas gi tokią perekšlę pastebės? Nors tarp žmonių pabūsiu, muzikos paklausysiu, – nuramina pati save ir sutinka.
 
   – Gerai, tada lauksiu.
 
   Kiek paūturiavusios apie orą, kitus nutikimus, moterys atsisveikina iki malonaus susitikimo, bet Barbora paprašo, kad į šokius jos vyktų tik dviese. Nejauku jai, mat, būtų tarp nepažįstamų moterų. Marė jai prižada, kad taip ir bus, tegu jau anoji sau spakainiai ruošiasi, atstos jai mūro sieną.

* * *
   
   Dievuliau tu mano, – kai jos prisiartina prie kultūros namų durų, stebisi Barbora, – Negi tiek tame mūsų mieste vienišų, vyrus bemedžiojančių, bobų privisę?! – ir jau ima baimintis, bet pamačiusi pražilusių jaunikių pulkelį, sutvardo tą nugara rėpliojantį drebulį, – Velns nematė, pabandysiu apsižiūrėti, o gal ir patiks, – atleidžia baimės pavarą, – Ar aš prastesnė už kitas?! – atstato, dar nesuglebusią, krūtinę priekin, tarsi pats Morozovas, kūnu uždengia atsivėrusią durų ertmę ir išdidžiai iriasi priekin. Marė čiuoždama iš paskos, skatina:
   
   – Nu, nu... pradžioj į kavinukę! Suk į dešinę, – atlieka šturmanės pareigą, – Užmesim prie kavutės po kokį šimtą brendžiuko, būsi kaip štiks! – ir nutaiso viliokės šypseną, pamoko ir draugę, – Tik nebūk jau tokia susikausčiusi, atpalaiduok gundymo agregatą.
   
   Toji gi turi patirties, desėtka metų trina salės parketą ir vis tikisi princo, na, gal ir ne ant balto žirgo, nors ant kokio patvaraus „žemaituko“, „viltis gi miršta paskutinė! “ O kai jai Barbė dar ir bilietą išpirko, užvaldė tikra euforija, suprato, kad ir kavinukėj sąskaitėlę apmokės. Turi būti šioks toks dėkingumas, – net pilvas sugurkia, mat, prašo aukų. Marė amžinai alkana. Pensija jos – tik katino pipo ilgis. Kur čia pasilepinsi. Paskabai perlinių kruopų košės ir eini vėjuodama visą dieną. Vis šis tas. Sąskaitos, už patogumus, suryja beveik viską. Kainos pučiasi lyg apvaisintos bobos, ne dienomis, o valandomis. Keik, nesikeikęs – neišbluks.
   
   Išgėrusios kavos, sulaižiusios po pyragėlį, turinį nustūmusios brendžiuku, moterys tampa, tarsi karingosios Ksenos, laipsniai jas pakelia į Mildos magijos viršūnę. Tad įėjusios į šokių salę, akutėmis tik šaudo, tik žibina... Pati gracija apsigyvena senstelėjusiuose kūnuose. Pasipuošusios, išsikvėpinusios... tad, „tik sukite mane, sukite... “ – prašosi vyriško glėbio. O jis netrunka atsirasti, net pačios nustemba, kai prie vienos ir kitos, tiesiog vienu metu, atlinguoja toji išvajotoji euforijos banga. Tiesa, Barbei labiau pasiseka, jos Amūras – nepilvotas ir neblogai išsilaikęs, solidus homo sapiens. O jau Marės partneris tai, kaip koks Kūlverstukas. Kojytės – iks forma, taksui lįsti kada nori ir kaip nori, prie plikės prilaižytas retų plaukų kuokštas. Būkčiom, aš dar turiu ševeliūrą, tik imkit mane ir vartokit! Tokiame amžiuje gražuolio nepasirinksi, tad pana sutinka ir pora nušlama parketu į patį šokėjų šaršalą.

   Jėzau Marja, ale tai rankų stiprumas, – lyg šaltiena dreba visi Barboros vidaus organai, kai partneris, tarsi krabas žnyplėmis, surakina strėnas ir ima ją presuoti lyg šieno ruloną, – Žiūrėk tu man, nors trundys iš rūros ima birti, bet vyriokas smarvės tai dar turi! – ir pasijaučia, tarsi karalienė Bona, – Žydėk, žalia viltie, pradedu naują gyvenimo etapą! – neša ją, tiesiog oru sklendžia, vyriškos rankos, jos raudoni bateliai vos liečia grindis, – Panem et circenses! – ir visa kaltė prieš visus amžinatilsius Pranį, Kazį, Mečislovą ir paskutinį apraudotą Bolių... išgaruoja kaip kamfaras, – Mano dienos, mano naktys! – tirpsta, kaip cukrus arbatoje, partnerio glėbyje.

* * *
   
   Neramu Barborai. Nuo to vakaro, kai ji išsiskleidė meilei, kaip toji hortenzija, kai ją Joris, paskutinis jos kavalierius, parlydėjo iki namų, kai saldžiai bučiuodamas jos lūpikes, įsiprašė nakvynei, jau praėjo lygiai mėnuo. Pradžioj viskas vyko, kaip ir turėjo vykti, išalkusi vilkė – godi, tai ir ją, jau pirmą naktį, degino aistringas uraganas, sunkė iš naujo mylimojo paskutinį syvą, tas net duso nuo jos glamonių, bet... ėjo dienos, o tas nė nesiruošė išeiti, užsėdo jai ant sprando, šiltai miega, skaniai valgo, nespėja Barbora suktis. O ko daugiau reikia, kai esi apskalbtas, sotus ir lovoje patenkintas? O dar ir cento iš tavęs nereikalauja, tik čiulpk ir naudokis! Kur tai matyta, – boba apeina kartėliu, – Šitaip elgtis su ja, padoria moterimi! Tik lovoje pagulėti, papus paminkyti ir tetikęs. Bet ir tai, kokios jo ten ir spėkos, užsikabaros ir bijok, kad nepadustų. Šnopuoja lyg jautis, katras būtų per dieną šimtą kilometrų nuėjęs, malonumo su tokiu nepajausi, – bjaurisi, – Ir prakaitu smirdi, nes į dušą nenuvarysi, tarsi vandens bijotų. Ir kaip atsikratyti? – kurpia planą, drąsina save rimtam pokalbiui, kol išdrįsta.
   
   – Jori, o tu ką, namo nesiruoši? – imasi, apsigynimo nuo tokio „kvatieranto“, taktikos.
– O tai kur man skubėti? Aš – vienišas, šeima nelaukia. Laisvas, Barbut, argi mums blogai dviese? – rodo dantis, – Sotus, švarus ir moteriškutę, va, saldžią turiu kūno malonumui. Ko daugiau reikia?
   
   Barbora praranda viltį, tad ir jos kantrybė senka.
   
   – Tai jau ne, ponuli, taip mūsų tartasi nebuvo. Užėjai tik nakčiai, o ta naktis jau visu mėnesiu virto. „ Para y čiest znat“, – kaip rusai sako, būk malonus, turėk ir sąžinės. Nei maistui, nei vaistui tu neprisidedi, tad tokio kavalieriaus man nereikia. Gana, ruoškis į namus, – kerta – skiedros laksto.

   Joriui pratrūkus, viskas ir išaiškėja. Nei gyvenamosios vietos, nei santaupų, pasirodo, jis neturi. Kaip žmonės sako, yra „basas kaip kilbasas“. Uraganas kyla jau ne juokai, kai jis jai dar ir ultimatumą paskelbia.
   
   – Nori, kad išeičiau, sumokėk man tris tūkstančius šimtą eurų už kiekvieną naktį, nes tu mane naudojai savo gašliems meilės reikalams, tad už parą – po šimtuką. Kitaip, – raukia kaktą, – nė negalvok manęs atsikratyti. Tiesa, sulig kiekviena čia prabūta para, vis paskaičiuok šimtu eurų daugiau. Už darbą, brangioji, reikia mokėti! O jei ne, tai aš tau pakelsiu tokį triukšmą, kad nepasirodys maža, visi tavo kaimynai sulėks ir išgirs, kokia k... a esi! – tėškė kaip nuo viškos.
   Barbora, gi slėpė meilužį nuo visų, butant svetimo, per visą tą laiką, neįsileido, net pajuodo: rupūžė, kaip aš apie tai nepagalvojau! Juk toks tikrai dar ims ir pakels skandalą, ką žmonės pagalvos?! Stebėsis, gūžčios pečiais, nespėjo vienas atšalti ir „še tau, boba, devintinės“, kažkoks slapūnas bambą jai jau minko. Kokia tat būtų gėda! Gatvėje negalėčiau pasirodyti, pirštais užbadytų, – apėmė baimė, sugniaužė taip, kad širdis ėmė kalatotis, – Protas buvo man išėjęs atostogų, ne kitaip. Ką dabar daryti? – smegenis skrodė lyg skalpeliu, suprato, kad teks už laisvę sumokėti tam parmazonui, kitaip nieko ir nebus, neatsikratys. Nors ir kaip jai buvo skaudu, traukė tuos, kruvina procia sukauptus „pagrabnus“, paklojo gašlūnui.
   
   – Perskaičiuok, kad neapgaučiau, – sušvogždė ir stebėjo iš pašalės, kai pastarasis, vis palaižydamas pirštą, čežina, tarsi būtų visą gyvenimą dirbęs buhalteriu, jos, kruvina procia uždirbtus ir sutaupytus, nelaimei atidėtus, banknotus.
   
   – Viskas gerai, Barbut, pagal sąžinę apmokėta. Nei vieno euro netrūksta. Tu tik jau nepyk, toks yra mano verslas. Bobai – malonumas, man – uždarbis. Veltui, nei vienai, nekaišiojau. Nei tu pirma, nei paskutinė. Kitos perekšlės irgi mokėjo. Bagažas mano – nedidelis, kas ant tvoros, tas ant skūros, tad lik sveika ir blogu neminėk. Tiesa, malonumo tai su tavimi – tikrai nepatyriau, gulėjai kaip lavonas ant lentos, – kirto lyg gyvatė krame, – O aš gi dar vyrukas esu ohoho! Ne vienai malonumą, aišku, už atitinkamą mokestį, dar pajėgsiu suteikti, – užverdamas paskui save duris, nusižvengė kaip koks Belzebubo staininis eržilas.
   
   Barbora, nors tulžis ir virė, ir liejosi per kraštus, tik lengviau atsiduso: pranešė...