– O kaip jūs, ponia, galvojat, jie tuos piktus židinukus plaučiuose tuo branduoliniu aparatu iššaudys? Ar ne? 

    Laimutė nė nepajuto, kad buvo snūstelėjusi ir dabar labai nenoriai bandė grįžti į realybę.

    – Ar jūs miegat, ponia? – kiek nustebusi tęsė palatos kaimynė. 

    – Ne ne, nemiegu, tik atsipalaidavau, – kiek galėdama žvaliau atsiliepė Laimutė, – gera taip pagulėt vėsumoj, kai lauke tokie karščiai. 

    Palata buvo labai laikinas prieglobstis nuo vasaros kaitros – kelios valandos laukimo, po to diagnostinė scintigrafijos procedūra ir vėl į tą vidurvasario šutną. Laimutė dar  ir mašiną paliko saulėje – dabar ten baisiau, nei Ispanijos miškų gaisruose. 

  – O tai jie tuos židinukus iššaudo? – nerimo kaimynė, 

  – Ne, tik suranda. Kiek galima tiksliau, o po to švytins kitu aparatu. Tada iššaudys. Jei pavyks. Panašiai, kaip išdeginti. 

  – Jūs taip viską žinot, aš tai čia pirmą kartą. Bet jei nešaudys šiandien, tai viskas kitaip, vadinasi, –  kaimynės balse aiškiai girdėjosi nusivylimas. 

  Laimutė tik dabar atsisuko į moteriškę gretimoje lovoje. Į ją su kažkokia viltimi žvelgė didelės, atviros, neramios akys. Dar jaunos akys. Kiek nuo nosies nusmaukta medicininė kaukė slėpė veidą. „Tik akys ir akys visur“, – nejučiom pagalvojo Laimutė, – „veidus patys susigalvojame, kaip mums atrodytų gražiau” 

  Prieš Laimutei užsnūstant, palatoje buvo kita kaimynė – smulki nebejauna moterytė  balta biuzele iki pat višaus užsagstytomis sagutėmis ir juodu šiltu sijonu. Pradžioje ji be paliovos kalbėjo apie kovidą, kaip ji sirgo, vyras sirgo, mama sirgo. Po to vyras mirė, mama mirė. O ji, štai, kaip lengvai išsisuko, bet liko viena. Moterytės veidą slėpė tampriai prigludęs respiratorius. Išsikalbėjusi, kaimynė staiga nutilo, iš rankinės išsitraukė gintarinį rožančių ir nuleidusi galvą pradėjo pirštais perrinkinėti gelsvus karoliukus. Tada Laimutė ir užsnūdo. Kažkuriuo metu pamaldžią ponią turbūt pakvietė ir į jos vietą atėjo nauja. 

  – O kaip jūs, ponia, galvojat, jei  židinukai tik plaučiuose, – tai juk dar pagydys? Ar ne? 

  – Aš nežinau. Aš negalvoju. Dabar jau nebegalvoju, – Laimutė nusišypsojo, ji stengėsi būti maloni. 

  Per tuos aštuonerius ar devynerius metus Laimutė perėjo turbūt visus galvojimo etapus. Ir baimės, ir nevilties, ir nepamatuoto optimizmo, nusivylimo. O dabar ji gyveno. Paprasčiausiai kas pusmetį atlikdavo visokius radioaktyvius tyrimus (Fukušima – taip ji save vadino), kas tris savaites ateidavo sulašinti vaistų – drausmingai, kaip kareivis, kaip į darbą. Tai lyg gyvenimo būdas. Tikrai nebelaukdavo savo tyrimų rezultatų su begaliniu jauduliu – kaip kažkada. Nerimas tik šiek tiek pakutendavo – ji buvo pasiruošusi – vis vien juk kažkada išgirs tą lemtingą atsakymą – visos galimybės išsemtos. Na, ji buvo tikra, kad yra pasiruošusi. 

  – Kad žinotumėt, ponia, kaip man reikia dar pagyventi, – nerimo Laimutės kaimynė, – jūs turbūt galit įsivaizduoti, ar ne? Mes vaikiuką auginti paėmėm. Kaip dabar jam? Antrą kartą neteks namų. Aš dar nieko nespėjau jam duoti. Nieko, juk tik keli metai. Jūs suprantat, aš neturiu teisės jį palikti. Suprantat, ar ne? 

  Laimutė dar kartą pažvelgė į tas dideles neramastingas akis. Dar jaunas ir kažkodėl su viltim žiūrinčias į ją. 

  – Turbūt suprantu. 

  Ji tikrai  galėjo suprasti. Bent pabandyt, nors labai nenorėjo gyvent kitų gyvenimų. Jau nebenorėjo, turėjo savo. Bet kažkaip nejučiom mintys nuklydo į tolimus laikus. Ji  klausė kaimynės, arba bent dėjosi klausanti, bet iš kažkur toli grįžo ir vis labiau apėmė tas skaudus vaikystės praradimo jausmas. Laimutė tėčio neturėjo. Neturėjo ir tiek. Ir kartą, kai ji dar buvo visai pyplė, namuose atsirado vyriškis. Ne, ne tėtis. Bet iškart viskas pasikeitė – jie pradėjo vasaromis važiuoti prie ežero, žiemą ateidavo senelis šaltis ir šnekindavo keistai pažįstamu balsu,  o pradėjus eiti į mokyklą, jau ne tik mama tikrindavo namų darbus. Ir tie tikrinimai būdavo linksmi, nebauginantys, Laimutė jausdavosi išskirtinė, vienintelė viską teisingai atlikusi. O po to jis, tas vyriškis, staiga mirė. Tas, kuris nebuvo tėčiu, bet kurio praradimas buvo toks skaudus. Ir tik daugeliui metų praėjus, Laimutė suprato, kad tai nebuvo prarasta amžiams – nei atostogos, nei žiemos šventės, nei namų darbai. Tai buvo jos gyvenimo atradimai. 

  – Jūs gyvensit tiek, kiek reikia. Pamatysit. Laikas juk tik sutartinis vienetas, jis gali būti begalinis bet tuščias, gali būti iki kraštų sklidinas, nors ir trumputis – svarbu, kaip jį užpildysit. 

  Į palatą tiesiog įsiveržė jaunas nedidukas slaugas. Besišypsančiomis akimis, linksmai ir raminančiai kalbėdamas standartines frazes, kažkaip juokingai gestikuliuodamas trumpomis rankytėmis, jis pakvietė Laimutę tyrimui. Taip staiga viskas atlėgo, palengvėjo nuo tų spindinčių slaugo akių. Nurimo viduj.

    Daugelį bauginantis scintigrafijos aparatas pradėjo savo darbą – Laimutė, tampriai suveržta, tai atsidurdavo tunelyje, tai iš jo išnirdavo. Tikrai nebuvo baugu – ne pirmas ir ne antras kartas. Turbūt ir ne paskutinis. Tai kaip darbas, kaip rutina. 

  Bet kodėl staiga pasidarė taip sunku kvėpuoti? Rankos ir kojos pradėjo tirpti, nutirpo žandikaulis, lūpos... Pirštai nejučiom sugniaužė užtiesalo kraštus. „Aš gi prie švento Nepamuko kažkada prašiau  – tik nenumirti nuo vėžio. Negi? “, – paskutinė mintis. Pirštai išsitiesė ir  atleido užtiesalo kraštus. 

  Aparatas ritmingai, pagal programą dirbo toliau. Ir atrodė, kad Laimutė nieko, visiškai nieko nepajuto.