Pumpuras praskelia luobelę,
Pasimarksto: pats laikas skiauterėlę kelti,
Pavasaris grįžo, norės, kad skvernai
Plevėsuotų žiedais apkaišyti, –
Lapeliai, tarsi skėčiai lietaus metu,
Tik skleidžiasi, skleidžiasi...
Vėjas prišoka ir šlamena, šlamena.
Vešliai jau, tarsi varške apkritusias, šakas,
Skraido žiedlapiai, nusėja veją.
Neatsigrožėti tuo, neaprašyti.
Medžiai išdidūs, lyg amžini sargybiniai,
Tik rūbą, dabitos, pakeičia.
Žiūri žmogus į juos
Ir didingumas plūsta į širdį.
Toks jau tas pavasario metas,
Gyventi – norisi, mylėti – norisi.
Pumpuras – visagalis.

***

Basakojė krykštauja lyg mergaitė,
Tiek klegesio jos trumpoje kelionėje,
Tiek šviesios pilnatvės virpėjimo.
Neišsižada jos nei viena širdis,
Per gandro kalenimą meldžia:
Dar pabūk, leisk pasidžiaugti, neišeik...
Blyksteli ežerų spalvos akimis,
Gėlėta suknelė tik plaikstosi,
O grakštumas – žvilgsniu, nesusemsi!
Pasitaiso strazdanė vešlų vainiką
Ir nustreksi pievomis, pabarėliais.
Kaip man gera būti šalia tavęs, –
Pagalvoji. O ji tau atsiunčia spindulį,
Lyg zuikutis šokuoja skruostais,
Sugrįžta noras žemėje geresniu būti.
Laukų ir girių – didi karalienė.

***

Obelys sunkę nuo raudonšonių vaisių,
Vakarais girdi, kaip jie bumbsi į žemę,
Supranti, siunčia žinią, ratu vis į priekį.
Girios priima spalvų paletės dosnumą:
Geltona, žalia, raudona... dega šilai.
Neišpasakytas jo žingsnių gražumas,
Tik širdis, lyg voratinkliu, apeina liūdesiu:
Gyvenimas – ratu, o tu – ratuose, –
Lyg brangaus artimo netekęs, lėtėja žingsnis.
Kas diena, atsisveikini su paukščiais,
Kai išskrenda žąsys, laukai nupilkę,
O tu, atrodo, grįžtančių nesulauksi.
Taip gailiai, tarsi šlynu aptrauktame danguje,
Jos girksi, lyg prašytų: pažadėk sulaukti.
Pažadi, bet... Bus juk, kaip Dievas duos, –
Pasijauti toks menkas ir toks mažas.
Lenkiesi jo Vėlinių žvakei, dūsauji:
Ir tu – reikalingas, žemės patalo klojėjau.

***

Tarsi Motulės galva nubala užmatymas:
Po plunksnų antklode ilsisi duonos nešėja, –
Speigas įkalina tokį ilgą laukimą.
Juoda – balta, balta – juoda... jau teturi.
Bet, dangų dainingai sukarpo Kalėdų varpai,
Neša gerąją žinią, kryželiu pažymi kaktą:
Meilė žemėje gimė, – vystai širdies kepurėlėje.
Viltis joje sužydi: žmogus savo išlaukia.
Ir tada išgirsti, Naujieji Metai beldžia į duris,
Kvieti juos į vidų, sodini į Krikštasuolę.
Drauge keliausite į priekį, giedosite
„Žiema, bėk iš kiemo“, kiurs jos kailiniai.
Atsisveikinsi su skruostų rausvintoja.
Amžinasis „Aleliuja“ margutį apners raštais,
Paleisi jį ristis tošimi, žaltį budins, prašys:
Leisk pašokti pumpurui. Skels luobą,
Skubės džiuginti žaluma, o smigęs arklas
Prikels iš miego Motulę – žemę,
Rankos ją glostys darbadieniu.