Išgirdau, vieversy, išgirdau,
Kaip giesmė tavo trykšta virš lauko,
Virš beržynų nuogų su betįstančiais vos žirginiais.
Iš blukios pilkumos suspurdėjusią sielą ištrauki -
Klausiu savo šaknų,
Ar besparnę mane skrist paleis?
Nebe rūbo sagas – atsisegt noriu savąją odą –
Į mane iš laukų vėjas neša juslingus kvapus.
Salsvą gurkšnį sulos
Kad pastiprintum gyvastį duodu
Ir tikiuosi nuo jo kad besnaudžiantis kraujas nubus.
Mums reikėjo dangaus,
Po sunkiais debesynais kai linkom,
Kai tamsos atskirti į maldas vos surinkom žodžius.
Išgirdau, vieversy,
Kad aplinkui – pulkai giesmininkų,
Kurie kviečia gyvent ir ieškot stebuklingų pradžių.