Jis jau buvo senas. Senas namas vienkiemyje. Pastatytas dar senelio, tais sunkiais pokario laikais, kai visko trūko. Tai toks ir išėjo – menkučiais pamatais, jau dabar visai sulindusiais į žemę, netvirtais langais, kurie dabar visiškai košė vėją, vėjas judino užuolaidas ir neleido namui liūdėt, kai jis likdavo vienas. Tik rąstai buvo tvirti – mirkyti – kažkada skirti geležinkeliui. Tačiau ir į juos jau seniai įsisuko kirvarpos, kurios kaip niekas kitas greitai trumpino namo amžių. Namas tai žinojo. Bet jau visai nebebijojo. Kai ilgai žinai – po to nebebaisu.
    Visko gyvenime matė namas, mažai kas dabar jį galėtų nustebinti. Ir technikos pažangą, ir karus, ir perversmus. Bet labiausiai įsiminė žmonės – juk žmonėms jis ir buvo pastatytas. Kai namas buvo jaunas ir visai naujas, jame gyveno didelė šeima. Draugiška, triukšminga, daininga. Prieš šventes į vidų atritindavo didelį kubilą ir jame paeiliui maudydavosi. Namui buvo linksma – tada dar jaunas senelis lipdavo į kubilą paskutinis ir, ilgai mirkdamas, dainuodavo.  Linksma šeima buvo. O po to vienas po kito išėjo iš namų vaikai. Kiekvienas išsivesdamas po karvę – kraičio.  Kol name liko du senukai. O tvarte – viena, paskutinė karvė. Ne jiems – anūkams pienui pamelžt. O anūkai vis atlėkdavo – sekiodavo paskui dieduką, klausydavo jo pasakojimų, pamokymų. Girdavosi, kokį lėktuvą, aitvarą sukalė, kokį draugą mokykloj parito. Atnešdavo vandens karvei, šieną pavartydavo. Ir kasmet ateiti tekdavo vis dažniau – diedukai seno, silpo. Kol ir ta paskutinė karvė iškeliavo. Tada jau ūgtelėję anūkai atnešdavo senoliams pieno – baltoje kaniukėje, šilto, su puta. Namas viską matė ir džiaugėsi. Čia gi buvo jo diedukai. 
      Seno diedukai, seno su jais ir namas. Suskilo duonkepis pečius, iškorėjo langai. Vasarą pro skyles grindyse lindo rūpužiukės, o žiemą – pelės. Taip po truputį  į namą rinkosi ir  kiti gyventojai. Kartą išvažiavo diedukas o labai greitai ir močiutė. Ant visai. Namas liko tik su tais naujaisiais gyventojais – rupūžiukėm ir pelėm. Vorais kampuose. Ir kirvarpom. Ir su žvirbliais pastogėje. Ir su dūmine raudonuodege palėpėje. Na, ne vienas juk, bet neprižiūrimas vis labiau lendantis į žemę, krypstantis į vieną šoną, vis labiau pilkėjantis, kaitinamas saulės bei talžomas vėjo ir lietaus. Seniai namo niekas nedažė. 
    Bet vieną vasaros rytą į sodybą suvažiavo žmonės. Ne, ne nauji žmonės – tik jau užaugę, subrendę dieduko anūkai, jų ropojantys ir vežimėliuose krykščiantys kūdikiai, paaugę trumpom kelnėm berniūkščiai. Gyvenimas juk tęsėsi. Namas atgijo, atjaunėjo, lyg ir suspindo iš naujo – matyt iš pasitenkinimo ir reikalingumo.  Jis buvo nudažytas, atšveistas, duonkepis išgriautas – bet tiek jau to, juk skilęs buvo. Dabar namas  žinojo – niekas nesibaigia, juk negali taip paprastai imti ir pasibaigti. Augo vaikai. Kieme atsirado futbolo vartai iš senos užuolaidos, krepšinio lankas. Savaitgaliais būdavo daug triukšmo, šurmulio. Vietoj dalgio ankstyvą rasotą rytą dabar pasirodydavo burzgianti žoliapjovė – jau saulei įdienojus. O sekmadienio vakarą visi išvažiuodavo. Ir likdavo tyla. Namas per tiek metų išmoko klausytis tylos.
      Iš pradžių atrodydavo – tuščia. Po to namas išgirsdavo kirvarpų krebždėjimą. Pajusdavo. Prie jų dažnai prisijugdavo kamanės. Metų metus jos gyveno skylutėse po palangėmis. Kartų kartos. Kamanės tyliai šiureno sparnais, nepiktai dūzgė, kartais vis suzvimbdamos garsiau – auklėjo neklaužadas vaikus. Girdėjosi, kaip pastogėje kuičiasi žvirbliai – skrebena mažyčiais nagučiais sutrūnijusias gegnes, kedena savo negudrius lizdus ir kartais piktai sučirškia, bardami gentainį. Į tą tylų chorą  nejučiom įsiliedavo stalinis laikrodis – lyg koks metronomas, jis neleisdavo išsimušti iš ritmo kirvarpoms, parodydavo kada įstoti su savo partija sunerimusiai kamanei. Ir tik gerai įsiklausęs, namas išgirsdavo monotonišką, lygų ir vienodą elektros skaitliuko zyzimą. Tokį lygų – lyg jo ir nebūtų. Kambario kampe girgždindavosi mažas rupūžiukas, vis tvarkydamas savo urvelį ir versdamas smėlį į vidų. Mažytis akcentas. O įpusėjus vasarai, vakarais pradėdavo savo vakarinį koncertą žiogai. Pradžioj – koks vienas, nedrąsiai. Po to dar vienas. Dar. Ir tada visi. Šimtas. O gal tūkstantis. Jie grieždavo garsiai, tai nutildami, tai vėl įstodami, nustelbdami visus likusius choristus ir orkestrantus, lenktyniaudami ir varžydamiesi, kurio partija ryškesnė. Ir kai jau visą pievą nuklodavo sodri rasa, kai užgesdavo paskutinė saulės gaisro liepsna – žiogai po truputį nurimdavo. Jų solo partijos trumpėdavo, retėdavo, kol likdavo koks nors vienas atkaklus ar nesusipratęs muzikantas, norintis primygtinai visiems pranešti, kad vasara baigiasi. Atrodo, nė neprasidėjusi. Bet per tiek metų namas žinojo, kad niekas nesibaigia. Kad bus kita vasara. Kad vėl atlėks dar labiau paaugę vaikai. Ir kad jiems nerūpės namas, nerūpės kirvarpos ir žiogai. Nerūpės ir vėl retėjantys, seniai dažų nematę langai, klypstančios durys ir pro grindų plyšius į vidų lendantys vijokliai. Vaikai dar maži, kad tai rūpėtų.
    O žiemą būdavo kitokia tyla. Be kamanių, be žiogų ir be laikrodžio. Ir elektrą atjungdavo – skaitliukas nutildavo. Ir kirvarpos nurimdavo – šalta. Bet tada būdavo vėjas languose. Po namus šeimininkaujančios nebaudžiamos pelės. Sniegas. Jis storai nuklodavo stogą ir po jo svoriu sunkiai girgždėdavo pavargusios namo perdangos. 
    O kartais ir žiemą nelauktai atvažiuodavo žmonės. Jie uždegdavo visur šviesas, pritrypdavo po atšąlusius kambarius sniego, išvaikydavo paklaikusias peles. Ir vėl viską palikdavo.  
    Ir vėl ateidavo pavasaris.
    Vieną šiltą pavasarį suvažiavo paaugę berniūkščiai. Su draugėmis. Ir su dažų kibiriukais, teptukais. Taip – berniūkščiai jau buvo paaugę. Ir vėl namas pajuto, kaip į jo suskilusius, perdžiūvusius langų rėmus geriasi gyvybė – į juos godžiai sunkėsi, skverbėsi dažai, užpildydami kiekvieną tarpelį ir plyšelį. Namui net pasirodė, kad tai jo širdį užpildo. Gal languose ir būna namų širdys?
      Niekas nesibaigia.    
      Ne taip dažnai kartu su namo šeimininkais atvažiuodavo močiutė. Tokia maža močiutėlė, daug šnekanti, daug judanti ir visada su šypsena. Močiutė buvo labai laiminga, kad tuokart jos nepamiršo. Ji vis vaikščiodavo kartu su dukra ir prašydavo darbų: 
       – Na duok man kokio darbelio, dukryt, nenoriu tau būt našta, nenoriu tau trukdyt... O aš čia buvau pas tave kada anksčiau?  – vis perklausdvo močiutė.
    –Taip, mamyt, daug kartų. 
    – Matai, primiršau, silpna jau mano galvelė, niekam tikus. Jūs, vaikai, jau nepalikit manęs.
      – Na, eime, mamyt, gėlyną paravėsim.
    Ir jos abi sutūpdavo gėlėse. Močiutė ravėdavo atsakingai, kruopščiai, tvarkingai dėdama žoles į krūveles – kaip buvo išmokusi vaikystėje. 
    – Kai žiūriu į tą kluoną, vis brolį prisimenu, kaip jis tėviškėje  tokiam kluone dainavo. Būdavo užlipa ant šieno ir uždainuoja. Koks balsas buvo! Aukštas, stiprus – kaip operoj. Aš tai nedainavau, mane iš choro išvijo. Tik tiek mokėjau – „Pum pudilium, pum pudilium  kukulių vieeedrą“, – užtraukia močiutė.
    – Gerai, mamyt. O tą dainą atsimeni?, – ir tada dukra uždainuoja. Tyliai. Dainą, kurią vaikystėj girdėjo dainuojant tėtį. Prisijungia ir mama. Sėdi gėlėse ir dainuoja. Dviese.
    – O kai žiūriu į kluoną, vis brolį prisimenu danuojant, – vėl pradeda močiutė, – užlipdavo ant šieno ir dainuodavo. Balsas gražus, aukštas, kaip operoj. Aš tai nemokėjau dainuot... Mane iš choro išvijo...
    –Taip, mamyt.
    – Aš tai vis prisimenu, kaip brolis kluone dainavo... Užlipdavo ant šieno ir uždainuodavo...
    – Einam, mamyt prie upelio. Po to eisim pasivaikščiot į miestelį,
    Namas žinojo, kad močiutė dar daug kartų pasakos, kaip brolis dainavo. Pasakos kitas istorijas – dar daug kartų... Ji daug prisiminė, kas buvo anksčiau. 
    Ji tipendavo paskui dukrą, vis prašydama darbų, kalbėdama, šypsodamasi. O sekmadienio vakarą nuliūsdavo, – Man čia taip gera su jumis, vaikai. O grįšiu ir liūdėsiu viena. 
  – O tu bandyk prisimint, kaip tau buvo gera.
  Bet močiutė nebemokėjo prisimint, kas buvo vakar. Ir kas buvo prieš valandą nebeprisiminė. Ji jau nebemokėjo viena taip klausyt tylos – kaip namas. Močiutė gyveno ta minute ir prisiminė kaip jos vaikai buvo maži,  kaip ją išvarė iš choro ir koks gražus brolio balsas. Prisiminė karą, bet jau neprisiminė, kaip ką tik dainavo gėlyne...
    Namas žinojo, kad ir vėl greit atvažiuos maža šneki močiutė. Ir vėl klaus, ar ji kada čia buvo. Pasakos apie brolį kluone. Ir labai liūdės išvažiuodama – nes nebemokės prisimint, kaip buvo gera.
    O senas namas prisimins viską. Visada. Nes niekas nesibaigia.