Moteris
Moteris – musė? Bitė? Kamanė?
Triūsia ir zirzia, zirzia ir triūsia.
Dievas jos esmę suprasti sumanė –
Liepė it korį užpildyti rūsį.
Nešk iš būties savo vyrui nektarą,
Kad nenuklystų ir būtų nepiktas,
Glostyk jauniklį, kad augtų jis geras,
Ir nesvarstyki, koks Viešpaties tikslas.
Aibę maldų moters lūpos kuždėjo,
Prašė palaimos ne sau – mylimiesiems.
Naštą tiek didelę Dievas uždėjo,
Moters sparnai sutrupėjo. Kur dėsies?
Vasara. Plūsta nektaras kaip upė.
Pieva linguoja, tik niekas neskraido.
Vyras be Moters... Matai, kas jam rūpi?
Nebenutyla kariavimo aidas.
Dvokia lavonai ir plinta griūvėsiai.
Tas, kas dar gyvas, lenda į rūsį.
Ar dar yra kam maldas iškuždėti?
Moters netekęs, Dievu tu nebūsi.