Perskaičiusi ant ligos istorijos vardą, gimimo metus, kiekvienąsyk, kad ir nenorom, susikuriu pasąmonėje kažkokį ligonio vaizdą. Vardas Serafima ir aštuoniasdešimt metų asocijuojasi su aukšta pagyvenusia ponia, kiek sauso, griežto veido, ilgus žilus plaukus supynusią į kasą, kurią susukusią į kuodą. Na štai toks keistas vaizdinys. 
    Įėjusi į palatą, akimis nejučiom ieškau vaizduotės atitikmens, bet tikrai nieko panašaus nematau. Lovose sėdi trys bobutės, kurių nė vienos tikrai nepavadinčiau Serafima. 
    Sveikinuosi, klausiu, kuri būtų ponia Serafima. Atsisuka mažutė, apvalutė, trumpais plaukais senučiukė, sėdinti ant lovos prie lango. 
    – Aš, – ir vėl nusisuka į langą. 
  Atsisėdu ant palangės ir pasiruošiu pokalbiui. 
  – Kaip jaučiatės, kaip miegojot? 
  – Gerai gerai, – suskuba močiutė. 
  – Ar pasiruošus operacijai? 
  Močiutė staiga išsirita kaip pagrandukas iš lovos – mažulytė – ir žiūri į mane: 
  – Jūs čia pasėdėkit, aš tuoj ateisiu. Aš į tualetą. Geriau jau bus, kad aš ten dabar nueisiu. 
    Aš lieku su istorija rankose sėdėt ant palangės. Serafima tualete kažkaip užtrunka, aš kalbinu kitas bobutes, kurios taip pat kiek sutrikusios pradeda mane apžiūrinėt. 
    Grįžus mano ligoniukei, tęsiu apklausą. Kaip ir dažniausiai, pradedu iš toli: 
    – O koks jūsų ūgis ir svoris? Kad mažutė jau matau, o ar matavotės kada? 
    – Oi, matavo mane anūkas. Mes vis matuojamės – jis laukė, kol praaugs mane. Tai jis šeštokas jau, visa galva aukštesnis! O man gana – visi darbai ant žemės. 
    – Tai koks tas ūgis? 
    – Tai sakau – anūkas šeštokas, o visa galva didesnis. Tai toks. 
    Ūgį rašau apytikriai, ir klausiu apie svorį, 
  – O svoris mano per didelis. Taip ir užrašykit – per didelis. Marti vis taip sako, – mama, jūsų svoris per didelis, nevalgykit saldainių, – o aš ir pati žinau. Tik prisivalgau saldainių ir susileidžiu insuliną. Aš viską žinau ir jaučiu, nereikia man nieko sakyti. 
    Jau suprantu, kad Serafima diabetikė, ir kad su rimtu charakteriu, vertu geležinės marčios kantrybės. Svorį rašau apytikrį. 
  – O kokius vaistus geriate? 
  – O visokius. Kai pasimirė mano vyras, amžiną jam atilsį, atidariau stalčių – o ten visokiausių vaistų pakiukai. Ir visai švieži. Negėrė, ką daktarė prirašė, misliju. Tai aš, sakau – abu seni, abu kartu gyvenom, tą patį valgėm, panašiai sirgom – išgersiu aš po truputį visų kasdien po vieną. Bet marti atėmė. Tai dabar visokius geriu, jau kur man prirašė. Mažiau, negu vyras. Bet blogai marti padarė – būčiau vyro išgėrus, o savo pataupius ir ilgiau užtektų. Aš gi ne kvaila, negerčiau ir tų, ir tų. 
  – O kokiom  ligom, be cukrinio diabeto dar sergat?  Ar gal sveika? 
  – Na, kokios ten ligos. Paprastos. Šlapinuos dažnai. Einu ir einu. Ir man nusibodo, ir marčiai. Liepė ji man operuotis. O aš ką pasakysiu – vaistų išvis nereikia. Ir operuotis nereiktų. Yra toks stebuklingas užpilas – visas ligas gydo, bet kokį gumbą. Pirmiausia reikia dievomedžio šakelių su lapeliais ir svarainių sėklų. Užpilti naminuke. O po savaitės dar vieną žolytę įdėti. Bet nepasakysiu kokią. Negaliu. Man mažai mamelė pasakė ir leido papasakot tik savo dukrai. Kitaip neveiks. O dukros neturiu. Marčiai pasakyt negaliu, o pati – kur rasiu dabar. Tai ir geriu vaistus. 
    Matau, kad į apklausos lapą kol kas neturiu ką rašyti. Nebent viską apytikriai. Gerai, kad atlikti išsamūs tyrimai.
  – O kaip širdelė, ar daug darbų nuveikiat? Ar toli nueinat neuždusdama? 
  – Toli toli! Kartą važiavom, čia pereitą žiemą, visi į mišką, o ten mašina sniege užklimpo. Sūnus su kastuvu ėmė atkasinėti, o aš, sakau, eisiu keliu žmonių ieškot. Mano kraštai, aš ten viską žinau. Marti kad neleist man, kad neleist. O kas man neleis? Ir nuėjau. Tik sūnus mašiną atkasė ir pasivijo. Bet aš toli nuėjau. 
  Na, kaip suprantu, mano Serafima  operaciją ir narkozę atlaikys. Narkozė, kaip ir informacija bei visas apklausos lapas, bus apytikrė. Juokauju, žinoma.
   Operacinėje ji rimtu veidu anestezistei nurodinėjo, kur durt, kur nedurt, kur ji ranką laikys, o kaip jau nelaikys, monitoriaus garsą liepė pritildyt ir spaudimo matavimo manžetė per stipriai spaudė ranką. Man išeit iš operacinės neliepė – ačiū ir už tai.  Aš tik džiaugiausi, kad netyčia neištekėjau už jos sūnaus. 
  Viskas praėjo sklandžiai – juk ponia Serafima visiems suvadovavo. Stebuklingo užpilo neprireikė, dievomedžio šakelių nerinksim. Tikiuosi, ji dar ilgai bus sveika gyva.