Senai, labai senai, buvo tokia šalis kur tekėjo limonado upės, pieno kokteilio ežerai skalavo krantus. Lijo saldainiais, snigo putėsiais ir ledais. Maži nameliai iš riestainių dengti zefyriniais stogeliais stūksojo palei cukrinį mišką. Gėlių darželiuose augo cukrinės gėlės. Tą nuostabią šalį valdė karalius Saldėsis su karaliene Karamele. Jie turėjo dukrelę Saldutę. Mažą, gražią karalaitę didelėm mėlynom akim ir geltonais lyg saulė plaukais. Karalius saldėsis labai mylėjo mažąją Saldutę pirko jai žaisliukus: cukrinius arkliukus, šokoladines lėlytes ir daug visokių kitokių grožybių. Princesę mylėjo visi ir vaikai ir suaugę. Kiemo darbininkai kurie šlavė sausainių takelius ir sodininkas, kuris augino cukrines rožes. Gyvenimas Saldėsių šalyje slinko ramiai ir taikiai. Gražioji Saldutė greitai augo ir tapo tikra gražuolė nuotaka. Sunerimo karalius atėjo metas Saldutei jaunikį parinkti. Pasitaręs su karalienę Karamele karalius nusprendė surengti saldžią puotą. Į šią puotą buvo sukviesti visi  Salduvos šalies žymesni jaunikaičiai. Iš gretimos Keksiukų šalies buvo pakviestas princas Rūputis su palyda. Karalius puoselėjo viltį suvesti tuodu jaunikaičius į porą ir sujungti dvi šalis į vieną. Karaliaus šaukliai išnešiojo žynę po visą kraštą. Puotos dieną susirinko daugybė svečių. Rūputis atvyko lydimas gausios palydos. Jis atvežė Saldutei nuostabią keksinę rožę, puošta riešutais ir razinomis. Saldutė ir Rūputis patiko vienas kitam. Visą vakarą jie du buvo linksmi ir laimingi. Karalius Saldėsis trynė delnus iš džiaugsmo. Puota buvo labai vykusi. Pilni stalai gardėsių stebino svečius. Karalius jau regėjo dvi karalystes draugėj. Tik nelaukė nei Saldutė, nei Saldėsis, nei pats Rūputis, kad įvyks nelaimė. Princui gimus piktasis burtininkas-dėdė Pelėsis supyko ant Keksiukų šalies karaliaus, kad tasai į krikštynas nepakvietė. Kerštingas burtininkas Pelėsis, pasmerkė mažąjį karalaitį baisiam išbandymui. Kai Rūputis įsimylės princesę, tai tą pačią naktį, dvyliktą valandą, atskries baisi vėtra ir išsineš karalaitį į Puvėsio karalystę. Karalaitis turės ten išbūti trys metus. Išgelbėti jį gali tik Saldutės cukrinė, žėrinti rožė. Saldutei ją dovanojo krikšto motina Kakava ir įspėjo, kad Saldutė ją gerai augintu, nes toji lems mergaitės likimą. Saldutė labai mylėjo savo rožę nors ir nežinojo ką ji lems. Pačios puotos įkarštyje Saldėsių karalystėje pakilo didelė vėtra. Ji nupūtė visas vaišes. Sudrumstė limonado krioklius, o svečiai turėjo slėptis kas kur. Kas po saldainine lova, kas po sausaininių stalu. Visi labai išsigando ir tik viena Saldutė matė kaip jos mylimąjį nusinešė baisi vėtra ir graudžiai pravirko. Kai vėtra nurimo svečiai pamatė, kad šalia Saldutės nėra Rūpučio. Visi labai nusiminė. Niekas nežinojo kur dingo keksiukų šalies karalaitis. Saldutė verkė dieną naktį ir karalius Saldėsis nerado sau vietos. Išsiuntinėjo karius po visą šalį, paskyrė premiją tam kas suras karalaitį. Tačiau bėgo dienos ir naktys o apie Rūputį nieko nesigirdėjo. Kartą kai mergaitė vaikščiojo sode ir vis verkė, net cukrinės žuvytės limonado tvenkiniuose pravirko, prakalbino ja viena močiutė. Geroji moteriškė buvo burtininkė vardu Braškių žėlė. Ji pasakė Saldutei kur ieškoti karalaičio. Moteriškė papasakojo Saldutei, kad jos bernelis Puvėsių krašte o išgelbėti galinti tik pati karalaitė, tik reikia priglausti Rūpučiui stebuklingą rožę  prie skruosto. Braškių žėlė davė mergaitei stebuklingą skepetaitę ir pasakė, kad kitą skepetaitę duos jos sesuo Kivių žėlė, todėl Saldutė turinti ją aplankyti. Vidurinioji sesuo parodys kelią kur rasti Puvėsio šalį. Karalaitė padėkojo moteriškei. Netrukus Saldutė išsirengė į kelionę. Nenorėjo išleisti  tėvai dukros, bet suprato, kad neperkalbės. Ilgai ėjo mergaitė Saldėsių šalies takais, limonado ir pieno kokteilio upėmis plaukė. Kremo giriomis klaidžiojo. Pamilo gerą princesę Saldėsio krašto žmonės. Padėjo kas kaip galėjo. Netruko prieiti Saldutės antrą seserį Kivių žėlė. Toji burtininkė gyveno Saldėsių šalies pakrašty. Vidurinioji sesuo, išklausiusi mergaitės pasakojimo, parodė kur eiti toliau ir davė antrą skepetaitę. Keksiukų šalyje Saldutė turėjo rasti trečią seserį Citrinos žėlė. Keksiukų šalies žmonės, taip pat pamilo mergaitę ir parodė kelią pas trečią burtininkę. Visi labai norėjo, kad gerasis princas  butu išlaisvintas iš piktojo Pelėsio. Palei razinų giraitę driekėsi trupinių takelis, kuriuo eidama, Saldutė pamatė mažą trobelę panašią į citriną. Joje gyveno trečioji, jauniausioji burtininkė, kuri mergaitei parodė kelią į Puvėsių šalį ir davė trečią skepetaitę. Mergaitė padėkojo gerajai citrinų žėlė ir patraukė toliau. Visą kelią, kad ir kur bebūtu saugojo stebuklingą rožę. Trys naktis ir trys dienas ėjo mergaitė. Kai jau buvo visai pailsusi ir prarandanti viltį, pamatė tamsiai žalią pilį stovinčia ant aukšto kalno, o kalno papėdėje tekėjo baisiai dvokianti supelijusios uogienės upė, sudžiūvusių sausainių takeliu ji priėjo tą upę. Prie kranto ji pamatė kažkieno palikta aplūžusį metalinį daiktą, kuris priminė šaukštą. Saldutė labai nudžiugo, įsiropštė į tą purviną valtį ir sudžiuvusio kukurūzo pagalba persiyrė per tą upę. Visą dieną ji kopė į statų puvėsių kalną. Mergaitės rūbai tapo purvini ir dvokiantis, todėl ji labiau panašėjo į Puvėsių šalies gyventoją, nei į Saldėsių šalies karalaitę. Pilyje ji pasiprašė darbo ir, kadangi patiko karaliui Pelėsiui, nes buvo purvina tai gavo kambarinės darbą. Kiekvieną rytą ji valė  pilies kambarius, šlavė kiemą, bet Rūpučio nesutiko. Tik, kartą , karalius Pelėsis leido jai išvalyti bokšto kambarį. Pavargusi ir nusiminusi, Saldutė lipo į pilies bokštą. Išsitraukė iš suknelės klostės stebuklingąją rožę ir graudžiai pravirko, taip labai ji buvo pavargusi ir alkana, nes Pelėsio šalies valgiai buvo sugedę saldumynai. Ji labai norėjo namo, bet vis dar tikėjosi surasti Rūputį. Bokšto laiptai buvo labai statūs, kai mergaitė pasiekė kamaraitės duris, labai pavargo, todėl nusprendė, kad nusprendė, kad kamaraitėje truputi pailsės, juk jos tikrai niekas ten neieškos. Kai atrakino geležimi kaustytas duris, padvelkė smarve ir priplėkusiu oru, buvo labai tamsu. Apgraibomis Saldutė surado stalelį ir įžiebė lempą. Kai apsižvalgė po kambarį pamatė, kad lovoje kažkas miega. Ji tyliai priėjo ir ką gi ji pamatė...tai buvo Rūputis, sulysęs ir purvinas, kaip ir ji. Saldutė, nieko nelaukdama, paėmė rožę ir priglaudė savo mylimajam prie skruosto. Rūputis nubudo ir pažino princesę, o Puvėsio rūmai, tuo metu, ėmė griūti. Laimingi jaunuoliai buvo taip pasiilgę vienas kito, kad neiškarto suprato koks pavojus jiems gresia. Tik tada kai bokšto sienos ėmė griūti ir jie jau garmėjo žemyn Saldutė prisiminė skepetaites. Ištraukė jas ir surišo mazgeliais. Trys skepetaitės pavirto stebuklingu skriejančiu kilimu kuris laimingus ir išsigandusius jaunuolius  parskraidino namo. Kiek buvo džiaugsmo kai Saldutę ir Rūputį  apkabino išsiilgę tėvai. Džiaugėsi visi Saldėsio šalies žmonės, gražiausius linkėjimus Keksiukų šalies žmonės. Netrukus karalius iškėlė nuostabią vestuvių puotą. Laiminga pora tapo naujaisiais dviejų šalių karaliumi ir karaliene. Puota buvo nuostabi. Žinoma ir aš ten buvau, o jau saldumynų gausumas, o jau skanumas, dar šiandien nenoriu saldainių. O jūs nepavydėkite, nes po tos puotos man dažnokai reikia gydyti dantukus, nes oi, kaip skauda...