Tuščia. Taip tuščia manyje. Kaip tušti namai be gyvybės. Nebejaučiu nei džiugesio, nei laimės ar meilės... Nebeįstengiu to jausti. O gaila... Vaistai, cigaretė, retkarčiais kava... lyg mėginčiau kažkuo užpildyti save. Bet vis tiek jaučiasi beribė tuštuma... Dieve, kodėl mane apleidai? Anksčiau pripildydavai mane kaip indą kupiną jausmų, jautrumo, meilės ir empatijos, gyvyybės... o dabar jaučiuosi kaip gyvas lavonas, bandantis prastumti dieną iš dienos... į ką tik nesikreipiu – nebepadeda. Kodėl? Kur ta viltis ir tikėjimas, kurį man dovanodavai? Meldžiu tave, pripildyk mane vėl gyvybingumu ir tikėjimu, kad nebetrauktų manęs taip kapo duobė... 
Tuščia... nenumaldomai tuščia manyje... Kaip man rasti pilnatvę? Kame?