Grūdas atgulė į žemę:
Prakentėsiu, – tamsą semia, –
Savo valandos išlauksiu,
Luobai sprogus, dangun augsiu.
Kaip sumanė, taip ir buvo,
Gi iššokęs iš sėtuvės,
Žiemos speigus prakentėjo,
Visus šonus pragulėjo.
Girdi, kažkas traška, gruma...
Slieko klausia: – Karas, kūmai?!
Tas perpus iš juoko linksta,
Nebūt sliekas, gimė linksmas.

– Grūde, upė budo, rąžos.
Lytis tėkmė plukdo, neša.
Saulės šilumą surinko,
Nuo jos bučinių išbrinko, –
Krypt, pakrypt linguoja sliekas,
Sliekas gi irgi ne niekas,
Dirva slepia didį triūsą.
– Kiek kiūtosi, kol supūsi? –
Grūdui baksteli į šoną. 
Trigrašį pakyšt – aguona:
– Vyrai, man ir žemėj – gera, –
Lyg skrynelė užsidaro.

Grožis reikalauja miego,
Į meduotą sapną bėga.
Grūdas pasikaso ausį,
Įsidrąsina: keliausiu
Ir aš saulės pažiūrėti, –
Grūdui knieti, ai, kaip knieti
Jos veidelį pamatyti, –
Gal ji lyg puriena žydi? –
Klausimais tik brinksta, brinksta.
Stebi sliekas, sliekui – linksma. 
Grūdo šonas skyla, kelia
Viršūnėlę, o šaknelės –
Žemėj lieka, siurbia syvus.

Pempė klykia: – Gyvas, gyvas! 
Lenda žalias jo kuodelis,
Vėl turėsime duonelės!.