Kovas

Išdidus, lyg laurus rovęs, 
Į girelę grįžo Kovas.
Norų pilnas, norais buria, 
Žirginiais puošta kepurė.

Naktį balą tik atranda, 
Tuoj ledu adyti bando
Ir ryte takelis sausas. 
Jis Gamtos įdėmiai klauso.

Toji kalba: – Žiema byra. 
Triūsk, vyruti, įsispyręs, –
Žeria saulės spindulių, – 
Kove, aš darbščius myliu.

Tuoj žibuoklės, lyg mergaitės, 
Suknios – žalios, kepuraitės –
Mėlynos, lenkiasi Kovui: 
– Laukėm, sugrįžai, valdove!

Girele kai rytas irias, 
Giesmės iš kišenių byra.
Proskynon vos tik įžengia, 
Geltoniu purienas rengia.

Kovą keis mėnuo – Balandis. 
Dalgį jaunaties galandęs, –
Nuskries gandas žalias, gandas, – 
Kielę parlakdino gandras!
žemaitukė