Jau seniai norėjau rašyti apie savo pacientus – tokius įdomius, visiškai tikrus – aš juos matau trumpai, gal tik keliolika minučių prieš operaciją, išsigandusius, tokios būklės, kai negali apsimetinėti, kai nerimas ir nežinios baimė tokie dideli, kad žmogus trumpam atsiskleidžia visas. Būkim teisingi – tai net ne nežinios baimė, o mirties. Ir tuomet kaukių nelieka. Žinoma, dalis mano ligonių tas kaukes iš paskutiniųjų tempiasi ant savo išsigandusių veidų, bet bergždžiai. Tuomet dar įdomiau juos stebėti. Ne, tai tikrai ne mėgavimasis jų savotiška bejėgyste. Aš taip mokausi.
O šiandien tikrai supratau, kad rašysiu.Tam, tiesą sakant, reikšmės turėjo vienas nedidelis vaizdelis, pamatytas prieš kelias dienas ligoninės koridoriuje. Keliolikos sekundžių epizodas. Prabėgdama pastebėjau iš vaistinės išeinantį senuką. Aš juos visuomet pastebiu – senus žmones. Šis senukas buvo labai senas, toks senas, kad jau nebesistengė gražiai atrodyti. Ant galvos buvo juokingas violetinis gobtuvas, aš net pamaniau, kad senelis su skara. Iš po gobtuvo ant kaktos krito ilga, žilų iki geltonumo plaukų sruoga. Striukės buvo turbūt kelios, viena ant kitos apsivilktos. Ir didžiuliai batai. Lauke žiema. Senukas šypsojosi ir sekundei aš pamačiau jo akis. Jos jau viską pasaulyje žinojo. Būna taip. 
– Kai per dažnai sušlapini kojas, reikia gydyti gerklę, – užkalbino jis nepažįstamą pagyvenusį vyriškį, rodydamas į savo pirkinius vaistinės maišelyje – o kai per dažnai šlapini gerklę, kojoms blogai.
– Taip taip, ponas, – paskubėjo atsakyti ir pasišalinti kitas senukas. Jis dar nebuvo toks senas, jam dar rūpėjo, ką apie jį galvoja, kaip iš šono atrodo.
Tik tiek.
O po to skaičiau Alberą  Kamiu. Ir vienas sakinys man viską paaiškino. Paaiškino būtent tai, kodėl aš juos visada pastebiu – senus žmones. „Peržengus tam tikrą amžiaus ribą, kiekvienas žmogus ima atrodyti taip, kaip jis to nusipelnė“ Viskas. To sakinio nereikia aptarinėti, jis tobulas. 
Ir man  žmonės, peržengę tą amžiaus ribą, jau patinka. Arba nepatinka. Bet retai kada per tas keliolika minučių palatoje juose matau tik pacientą ir jo ligą. Toks turėtų būt jau visai be nuopelnų. Tik jis ir liga.
Taigi, palata Nr. 314. Joje prieš operaciją reikia apžiūrėti pacientę. Prieš eidama peržvelgiu ligos istoriją – bobutė, 86 metai. Pavardė, neįdomi, o vardas, štai, pretenzingas – Marija Donata.
Palatoje sėdi Dama. Graži. Ir dabar dar graži, o jaunystėje buvo gražuolė. Akys didelės, atviros bet kokiai žiniai. Tobulos veido formos, palyginus lygi oda. Ji sėdi tiesiai, veidas lengvai įraudęs, net pamanau, kad padažytas. Jaudinasi. Ir bijo. Baimę išduoda dar ir rankos – tvarkingai sudėtos ant kelių. Pernelyg tvarkingai. Jei ne rankos, neįtartum, kad mūsų Damai aštuoniasdešimt šešeri. Pirštai, buvę gražūs, dabar išklaipytais sąnariais, oda, nagai išpuoselėti, bet amžių jau išduoda. Į mano klausimus ji atsako tiksliai, konkrečiai, su vos pastebima mandagia šypsena. Beveik sveika. Beveik – kitaip čia negulėtų.  Atsakymai apie žalingus įpročius, persirgtas ligas – „Ne“, „Ne“. Kelis kartus išsprūsta angliškas „No“. Šmėkšteli mintis – gal nori pasirodyti? Bet ne – paklausta, ar gyveno ne Lietuvoj – lyg susigėsta ir toliau atsako lietuviškai – jaudinasi. Man patinka ši ponia. Ji tiesiog visa spinduliuoja kažkokiu kilnumu. Susitvardžiusi, jokių nereikalingų kalbų, nukrypimų į šoną apie kaimynių ligas ir anūkų šunis. Ji gerbia mano laiką. Aš visiškai nežinau, kas ji, kokia jos socialinė padėtis. Aš tik jaučiu, kad prieš mane sėdi Dama. Ir tai kelia pagarbą ir pasigėrėjimą. Reta TOKIA pagarba, nes dažniausiai ligonį bendražmogiškai gerbi, gaili, užjauti, netgi kartais pyksti. 
Paprašyta pasirašyti po sutikimo tekstu – giliai atsidūsta ir rašosi. Drebantis tas atodūsis. Lyg po nuosprendžiu. 
– Viskas bus gerai – raminu. Aš beveik niekada nesakau tokių žodžių prieš operaciją – negaliu to pažadėti – prietaras. Paprastai sakau – viskas turi būti gerai. O šįkart žadu, matau, kad mūsų poniai tai svarbu. Vyresni žmonės turbūt kitaip galvoja apie mirtį. Kol esi mažas, „mirtis iš senumo“ atrodo natūrali,  tolima ir nebaisi. Vėliau ji atrodo kažkokia nereali, kažkam kitam, kažkada negreit. Viduramžyje pradedi dažniau galvoti apie baigtį. Ir jau apie savo. Apie savo vaikų, tėvų. Tuomet, tikriausiai, jos labiausiai ir bijai. O seni žmonės nebijo mirties? Jie jau viską išgyveno? Ir kas tas viskas? Gal jie jau prisijaukino mirtį, susitaikė su ja? Ne. Tikrai ne. Aš matau senus žmones – jie ne mažiau nori gyventi. Jie net labiau bijo tos nebūties, nes dažniau apie ją galvoja, nes mirtis tampa vis realesnė, nes tas viskas, kurį jie išgyveno – labai didelis ir gražus ir jį labai gaila palikti. Šnekėdami „vis vien man nedaug beliko“ tik gąsdina nelabąją ir bando su ja susitarti. Gražiuoju.  Aš šito dar beveik nežinau.

***
Ir viskas buvo gerai. Marija Donata po sėkmingos operacijos buvo parvežta į palatą. Kitą dieną aš ją aplankiau.