Paukštiški keliai

Ir štai diena, kai atsidarė daug erdvės,
Lyg vartai dangiški girgždėti ėmė vyriais –
Skrajūnai nuovargį ir džiugesį išrėks,
Nors dar laukai, miškai be žalumos – it mirę.
Šerkšnu boluoja dirvos paryčiais,
Lizde pernykščiam vėjas įsikūręs,
Tačiau per dangų – paukštiški keliai.
Visi, juos stebintys, aptinka savo sulą sūrią.
Iš po ražienų graimas žalumos –
Rimta užuomina stebuklas jog įvyko.
Štai ta diena, skrajūnai kai namuos,
Lietus kai bus gyviems dar vienas laiminantis krikštas.
Nijolena