Post scriptum

Tarp sudilusių laiko geležčių
dangaus paukščių taku be rodyklių
Atėjai šitą naštą panešti
Ir į žmogų mane suvystyti
Tik nuspausti „reset“ ir užlaužti
Technokratinę žemės sistemą
Tu mokėjai nutildyti  audrą
Ir galėjai pravirkdyti sieną
Iškalbingas buvai – kalbėjai 
Eilėmis eilėse prie klausyklų 
Čia kas antras alsavo vėsą
O narsesnis ragus atkišęs
Čia kiekvienas išpirkdavo nuodėmę
Iš kaimyno vogtais galvijais.
 
Ir gyveno visi apsinuodiję
prie baslių prikalę MESIJĄ.
antanas vėjyje