Prie gyvojo vandens, kuris atvėrė žemę, 
Šviesos ir vėjo žaismas, žadinantis būti,
Atvert vainiklapius tiesos akimirkai,
Nes ten – aistros ekstazė,
Kad gautų naują indą gyvo kraujo upė –
Nuo snaudulio praėjusio kas atsibudo, išsirąžė.
Koks oras tirštas, kokios goslios prieblandos,
Dviprasmiški čežėjimai, viltingas koks laukimas.
Neišpažinsi niekam, kuo tu nusidėjai,
Jei tik rasom esi išriedantis,
Jei gėrisi tavim, jei glosto, bet ne skina.
O juk pakanka spindulio jausmingo,
Kurs atvėrė sielą,
Kad tas žydėjimas tavy iki mirties klestėtų,
Aptvarstytų ir gydytų išsiskyrimo gėlą.
Tu taip ir liksi mano rievėse
Kaip savastis, lemtis, prasmė ir laimė,
Kaip giesmėje, dainoj įamžintas stebuklas
Tada, kai spindulys sublyksi saulei nusileidžiant,
Kai kūnas bus sulinkęs, o spalva išblukus.