Sagutė labai norėjo grįžti namo. Ar jūs žinote, ką tai reiškia – kai labai nori turėti namus? Sagutė tikrai niekada negalvojo, kad ir jai teks toks likimas – būti vieniša, bename, niekam nereikalinga saga. Geriau jau niekam to nepatirti. Kaip sakė vienas mažas berniukas – tikras pragaras būti benamiu ir bešeimiu...
      O anksčiau, gerokai anksčiau, Sagutė, kaip ir visos padorios sagos turėjo savo namus. Nuostabius namus. Ar žinote, kad ir sagos, kaip ir bet kuris kitas  žemės tvarinukas, nenori gyventi bet kur, su bet kuo ir bet kaip? Štai jų namai būna labai įvairūs, labai nevienodi ir net nepanašūs vieni į kitus. Vienos sagos gali gyventi, pavyzdžiui, paltuose. Tai dažniausiai būna stambios, puošnios sagos. Kitų buveinė – marškiniai. Tos sagelės smulkesnės, bet jų draugijos paprastai triukšmingos, aktyvios ir gausios. Kitos sagos būna vienišės – jos gali gyvent kokio įdomesnio rankinuko kamputyje, gali gyvent berniuko kelnėse ar mergaitės sijonėlyje. Bet jos visuomet jaučiasi labai reikšmingos ir reikalingos. Na kaip gali būti kelnės be sagos? Visiška netvarka būtų!
      Ir Sagutė turėjo namus. Ohoho, kokius namus ji turėjo!  Ypatingus, tokius, kaip reta! Ji gyveno senos babytės bliuzelėje. Tokioje puošnioje šilkinėje bliuzelėje.  Ir  Sagutė buvo ne bet kur – o pačiame viršuje, po kalnieriuku, matomiausioje vietoje. Žinoma, ir Sagutė buvo ne paprasta. Ji buvo ne plastmasinė, ne geležinė ir net ne medinė. Sagutė buvo pagaminta iš didelės ir tvirtos perlamutrinės kriauklės. Labai seniai pagaminta, kai plastmasės turbūt ir nebuvo. Sena buvo babytė, sena buvo jos bliuzelė, jų bendraamžė buvo ir Sagutė. Babytė labai mylėjo savo šilkinę bliuzelę, ją vilkėdavo retai, pasipuošdavo tik ypatingomis progomis. Moteriškė seno, kumpo, prastai matė ir sunkiai paėjo. Bet saugomos ir gerbiamos šilkinė bliuzelė ir Sagutė buvo kaip naujos.
      Kartą anūkai pasikvietė babytę į teatrą. Tokia pramoga senai moteriškei paskutiniu metu pasitaikydavo vis rečiau ir rečiau ir dėl to tapdavo dar ypatingesnė ir džiugesnė. Močiutė net nesvarsčiusi ištraukė iš spintos savo senąją šilkinę bliuzelę. Žmonės su amžiumi kažkodėl tampa neįtikėtinai pastovūs, bijo įvairovių ir jaučiasi saugūs savo senų mielų daiktų apsuptyje. Ir Sagutė be galo mylėjo šilkinę bliuzelę. Ir babytę. Tai ir buvo jos namai.
      Bet niekas nepastebėjo, kad siūlelis, laikantis Sagutę, visai visai nudilo, kad Sagutė vos vos laikosi ir tabaluoja po kalnieriuku ant mažos, silpnos kilpelės. Tikrai niekas nepastebėjo. Babytė buvo sena, ji bliuzelę segėsi nerangiais pirštais ir gerokai neprimatė. O anūkams tai nerūpėjo. Na ir kaip gali anūkams rūpėti maža perlamutrinė Sagutė? Tai būtų labai neįprasta.
        Kai močiutė po kaklu rišo seną nertą šalį, Sagutė neišslaikė, ir nutrūko. Ji kurį laiką dar bandė glaustis prie bliuzelės, laikėsi iš paskutiniųjų, bet veltui. Mažas perlamutrinis skrituliukas su dviem dailiomis skylutėmis slydo slydo ir tik babytei išėjus į kiemą – atsidūrė ant grindinio.
        Iš pradžių Sagutė visai nesuprato, kas atsitiko. Tai buvo pirmas kartas jos netrumpame gyvenime – atsidurti vienai ir nežinia kur. Ir be namų.  Galbūt labai greitai jos pasiges, pakels, nuvalys ir toliau mylės. Juk negali ji, tokia nuostabi ir vienintelė perlamutrinė Sagutė taip staiga netekti namų?
        Bet... Laikas bėgo, o Sagutė liko ant grindinio. Aplink vaikščiojo žmonės, šuniukai, žvirbliai ir varnos. Kartais  Sagutę primindavo, kartais paspirdavo. Netyčia. Bet skaudžiai.  Kelis kartus ją net buvo pakėlę nuo žemės! Kokia viltis tuomet sužibėjo! Bet, tai buvo tik vaikai, kurie apsigavo, palaikę Sagutę dešimties centų moneta. Ir vėl ją numetė atgal, ten pat ant grindinio.
        O sykį buvo toks įdomus atsitikimas. Kieme apsigyveno Šarka. Tikra tarškanti Šarka, juodai balta, ilga uodega ir dailia galvute. Ji striksėjo po kiemą, rinko šakeles, plunksneles, šiaudelius ir kitokias žoleles – suko susitaršiusį, susivėlusį lizdą beržo viršūnėje. Kaip ir visos šarkos. Tai štai ta Šarka pastebėjo blizgančią Sagutę. Ji kiek pakraipė dailią galvutę, patarškėjo, griebė Sagutę ir nusinešė į jau beveik baigtą lizdą. Sagutė nustebo. Ji visai nežinojo – džiaugtis dabar, išsigąsti ar pasikliauti likimu. Gal dabar ji turės naujus namus? Gal tie namai bus nuostabūs, mylimi?
      Šarka lizde Sagutę padėjo į garbingą vietą. Na, nežinau, tiesa, kiek tos garbės būti susitaršiusiam lizde, bet Sagutė buvo matoma, ir pati matė dangų, debesis, šlamančias beržo šakas, o ne tik praeivių kojas – žmonių, šuniukų, žvirblių ar varnų.
      Vieną dieną lizde atsirado nedidelis margas kiaušinukas. Po to dar du. Šarka labai saugojo tuos kiaušinukus, šildė juos, vartė. Ir jau visai nebekreipė dėmesio į Sagutę. Sagutei buvo smalsu – kuo čia viskas baigsis. Ji jautė, kad tie kiaušinukai lizde atsirado ne šiaip sau, kad jie dabar čia pagrindiniai ir svarbiausi. Ir tikrai – vieną dieną iš jų išsirito šarkiukai. Tokie negražūs, rausvi, dideliais snapais, išsprogusiomis akimis ir visai be plunksnų, Bet kokie mylimi! Šarka juos saugojo, rūpinosi, maitino, globojo. Ji vis pataisydavo lizdą, atnešdavo kokį naują šapelį ar plunksnelę. Kad ir koks buvo susitaršęs lizdas – tai buvo saugūs šarkiukų namai. Taip, tai buvo šarkiukų namai, ne jos, ne Sagutės. Sagutė buvo nebereikalinga. Šalia jos dar gulėjo spalvota stiklo šukė, saldainio popieriukas, raudonų šukų nuolauža. Šarkiukai augo, plunksnavosi, stambėjo gražėjo. O Sagutei vietos darėsi vis mažiau. Kol vieną rytą pats didžiausias paukščiukas jos neišmetė. Štai taip parasčiasiai – ant grindinio. Vėl.
        Sagutė labai norėjo namo. Taip norėti gali tik tas, kas tuos namus jau turėjo. Kas turėjo viltį ir jos neteko. Bet ją ir vėl primindavo, paspirdavo. Netyčia. Bet skaudžiai. Ji po truputį įsispraudė tarp grindinio plytelių ir visai prarado viltį būti surasta. Ir ką ji galėjo sužavėti ar nudžiuginti – purvina, ir jau blyški. Senoviška – pagaminta iš didelės perlamutrinės kriauklės.
    Sagutė turbūt taip ir būtų baigusi savo gyvenimą vis giliau įsisprausdama tarp tų plytelių. Galbūt ją  rastų ateities archeologai po daug šimtų metų. Bet vieną kartą prašniokštė lietus. Neįprastas lietus – stiprus, šiltas - tiesiog lietaus upės iš dangaus. Kiemas virto dauybe upeliukų, kurie nešė šiukšles, ledų pagaliukus, sudegintus degtukus ar saldainių popieriukus. Toks upelis pagriebė iš grindinio tarpo ir Sagutę. Ir nuplukdė ją tolyn. Nuprausė. Nunešė net į kitą kiemą. Ir paliko.  Bet sagutė čia  matė jau kitus veidus, kitus žvirblius ir šuniukus. Ne namai, žinoma. Tikrai ne namai. Bet mažam ir vėl tviskančiam perlamutriniam skrituliukui su dviem dailiomis skylutėmis vėl sužibo viltis.
      Tą vakarą mažą šuniuką vežiojo tokia keistai juokinga mergina. Na, gal ne juokinga, gal kitokia. Ji turėjo kitokį šuniuką – aklą, raišą, bet labai linksmą. Ji dėvėjo kitokius batus – pintus iš odinių virvučių. Segėjo kitokį sijoną – ilgą, platų, spalvotą ir labai puošnų. Nešėsi kitokią rankinę – megztą, permestą per petį kaip paštininko krepšį ir visą apsiuvinėtą sagomis. Visokiomis – medinėmis, geležinėmis, plastmasinėmis. Mažytėmis iš marškinių ir stambiomis paltinėmis. Ir tomis vienišėmis iš kelnių ir sijonukų. Bet ten tikrai nebuvo perlamutrinės sagutės. Nė vienos.
        Šuniukas linksmai strykčiojo ant trijų letenėlių ir uostinėjo šaligatvį. Jis pribėgo prie Sagutės, apuostė ją ir suvizgino mažą kirstą uodegėlę. Mergina pažiūrėjo į šuniuką, nusišypsojo ir... paėmė į rankas Sagutę. Nuvalė.
-Šaunuolis, - pagyrė šunytį.
      Sagutė buvo prisiūta prie juokingai kitokios rankinės. Ne bet kur – o kairiajame kampe, kur buvo gerai matoma.  Aplink buvo daug sagų. Visokių. Ir  visos jos dabar jau turėjo namus. Pamestos, nuplyšusios, išmestos... Tyčia ar netyčiom. Jos buvo saugios ir reikalingos. Ir turbūt mylimos. Kaip ir perlamutrinė Sagutė ir šilkinės babytės bliuzelės. Namie