Šalpusniai šviečia tarsi saulės šukės pašaliais,
Kai kliokia vandenys, į upės vagą nesugrįžę.
Šalnotus paryčius vidurdienis atleis,
Vartysis kalvos kepalais ant drungno kovo ližės.
Užgirsi girgsint iš toli toli,
Nors nematysi, kas už miegančių viršūnių.
Svarbu - šalpusniai paberti keli,
Jie sulą žadina lėtam karšinčiaus kūne.
Todėl skaičiuoji pumpurus, šypsais,
Stebi lazdyno žirginiai kaip tįsta.
Brendi namo patižusiais takais,
Palikęs liūdesius tarp išdėvėtų viksvų.