Pavasaris
Pumpuras praskelia luobelę,
Pasimarksto: pats laikas skiauterėlę kelti,
Pavasaris grįžo, norės, kad skvernai
Plevėsuotų žiedais apkaišyti, –
Lapeliai, tarsi skėčiai lietaus metu,
Tik skleidžiasi, skleidžiasi...
Vėjas prišoka ir šlamena, šlamena.
Vešliai jau, tarsi varške apkritusias, šakas,
Skraido žiedlapiai, nusėja veją.
Neatsigrožėti tuo, neaprašyti.
Medžiai išdidūs, lyg amžini sargybiniai,
Tik rūbą, dabitos, pakeičia.
Žiūri žmogus į juos
Ir didingumas plūsta į širdį.
Toks jau tas pavasario metas,
Gyventi – norisi, mylėti – norisi.
Pumpuras – visagalis.