Sniego Vyras

   Kažkas jį nulipdė. Vėlai vakare. Jis nepažinojo tų jį lipdžiusių didelių vaikų, todėl ir vadino juos „kažkas“. Jį – tai Senį Besmegenį. Senis, beje, labai pyko už tokį savo vardą. Pirmiausia tai jis tikrai ne senis. Na koks gali būti senis vos vienos nakties amžiaus. Jaunuolis. Na, blogiausiu atveju vyras. Ir koks gi jis besmegenis? Na taip, tokių tikrų tikrų smegenų kaip ir nebuvo toje jo sniego galvoje, bet minčių - negali ir atsiginti. Kiekviena jo snaigė turėjo savo istoriją, savo atmintį, siekiančią ir  šiltą vasarą tvenkinio vandeny, ir darganotą rudenį pilkame lietuje... O, tom snaigėm dar reikėjo ir susitarti tarpusavyje, nesusiginčyti, nesusipykti!  Joms tai puikiai sekėsi, ir sniego senis visai nesijautė esantis besmegeniu. 
  Taigi sutarkim – tai buvo Sniego Vyras. Tikras vyras su kibirėliu nuo silkės ant galvos ir dideliu kankorėžiu nosies vietoje. Nosies vietoje, žinoma, labiau įprasta matyti morką, bet kankorėžis atrodė net vyriškiau. Į trumpą ataugą šone, kuri turbūt reiškė ranką, buvo įspraustas grėblys. Dar buvo du žemės grumstai akių vietoje ir eglės šakelė vietoj burnos, bet šie nebuvo labai išraiškingi, akį vis gi traukė kankorėžinė nosis.
   Rytą Sniego Vyras pasitiko savimi labai patenkintas ir kupinas laukimo. Laukė jis pirmiausia dėmesio, pripažinimo, net galbūt kokio romantiško nuotykio. Bet saulei tekant daugiabučio kiemas buvo tuščias. Tiksliau iš visų laiptinių vis pasirodydavo skubantys žmonės, jie kažkaip karštligiškai puldavo prie savo apsnigtų automobilių ir pradėdavo juos šluoti, brūžinti, valyti... Po to tie automobiliai garsiai užsidūmindavo ir iš lėto, girgždindami sniegą, palikdavo kiemą. Sniego Vyro niekas net nepastebėjo. Jam kiemas buvo tuščias.
Jau kiek vėliau, kai likę namuose žmonės pavalgė pusryčius, į kiemą išėjo jauna mama su mažu vaiku. Vaikas buvo tikrai nedidelis, su pasipūtusiu kombinezonu ir dideliu bumbulu ant kepurės. Sniego vyras neliko nepastebėtas. Prie jo pribėgo mažasis bumbulo savininkas ir pabandė apsikabinti. Su šypsena.
„Na štai, – pagalvojo Sniego Vyras, – koks aš šaunus ir simpatiškas!“
   – Nelįsk prie Besmegenio, rankytes nušalsi, drabužėliai sušlaps, – šūktelėjo perdėm rūpestinga mamytė.
  Didelis bumbulas klusniai atsitraukė ir tik bato galu dar bandė paspardyti Sniego Vyro šoną. Vis šioks toks dėmesys. Bet ir tas neilgam. Mama, kalbėdama telefonu, greitai vaiką išsivedė į kitą kiemą. Ir vėl vienatvė. Tačiau labai neužilgo jo kankorėžine nosimi susidomėjo kažkoks paukštelis. Sniego Vyras tikrai nepretendavo būti gamtininku ir visus paukščius skirstė į dvi rūšis: kurie daugiau vaikšto ir kurie daugiau skraido. Čia buvo tas skraidantis, ir jis nieko gero nežadėjo – įkyriai ir atkakliai bandė nutūpti ant nosies ir greičiausiai pasistiprinti kankorėžyje likusiomis sėklytėmis. Laimei, jam tai nepavyko, ir tik Sniego Vyro nosis pakrypo į šoną, bet atsilaikė ir veidas nebuvo galutinai sugadintas. Dar po pusvalandžio, Sniego Vyrui veltui tikintis skubančių galvas įtraukusių praeivių dėmesio, jį pastebėjo kažkoks brisius. Geriau jau tas šunėkas būtų prabėgęs pro šalį, bet ne – ji apsiuostęs būtinai padėjo savo geltoną parašą Sniego Vyrui ant šono. Gerai dar kad taip iš nugaros, pro daugiabučio langus nelabai ir pastebėsi. Tai mažai guodė, nes Vyras iš daugiametės snaigių sukauptos patirties puikiai žinojo: jei pasirašė vienas brisius, tuoj žinutėmis apsikeisti atbėgs visas tuntas reksų, džimių ir nordų. Visas grožis sugadintas.
  Jei nesiseka, tai jau visą dieną. Net nesulaukus pietų, kažkokiam diedukui su kareiviškom kelnėm iš pirmo aukšto prireikė Sniego Vyro grėblio. Diedukas jau gerą pusvalandį žiūrėjo pro langą ir laukė, kada kiemas bus tuščias. Sniego Vyras pradžioje manė, kad tas dėmesys buvo skirtas jo grožiui ir šaunumui, bet, kai išbėgęs iš laiptinės žmogus greitai stvėrė jo grėblį ir nusinešė namo, Sniego Vyras suprato skaudžiai klydęs. Be grėblio jis jautėsi tarsi išrengtas. Ir dar su kreiva nosimi. Ir su vis labiau geltonuojančiu šonu... 
Vis liūdniau ir liūdniau jis dairėsi į tuščius daugiabučio langus. Kažkas sušmėžuodavo prie virtuvės lango su keptuve, kažkas krapštė nosį prie miegamojo lango, kažkas užuolaidas užtraukė, kažkas atitraukė, bet niekam nebuvo įdomus dar rytą buvęs šaunus Sniego Vyras. 
   Bet Sniego Vyrą jau nuo ryto vis gi stebėjo vienos akys. Didelės ir liūdnos. Tai buvo vaikas, kurio neišleido į mokyklą. Neišleido ir į lauką. Jis sirgo. Nedaug sirgo – truputį karščiavo, truputį pakosėjo, truputį gerklę skaudėjo. Bet į lauką išeiti negalėjo. Vaikas gerai matė visas Sniego Vyro netektis ir labai jo gailėjo. O labiausiai jis gailėjo paties Vyro – vaikas klausė oro prognozes ir gerai žinojo, kad jau ryt atšils, kad ta žiema dabar tokia nepastovi, kad sniegas taip retai nudžiugina, kad iš džiaugsmo net dideli vaikai iš vakaro nulipdo Senį Besmegenį. Vaikas nežinojo, kad tai Sniego Vyras. 
  „Man tavęs taip gaila... – galvojo vaikas, – aš taip ir nespėsiu su tavim pakalbėti, pataisyti tau nosies, kokią šluotą vietoj atimto grėblio įduoti... Jau rytoj tu pradėsi tirpti, tu ir pats to dar nežinai.“
  Vis labiau prarasdamas viltį būti pastebėtam, liūdnai vedžiodamas grumstinėmis akimis namo siena, paskutinio aukšto šoniniame lange Sniego Vyras pamatė vaiką. Vaiką, kuris žiūrėjo tik į jį. Į Sniego Vyrą.
  „Aš niekada nelipdysiu Senių Besmegenių. Nieko nelipdysiu – viskas kada nors ištirpsta. Ir pasibaigia,“ – galvojo vaikas.
  „Matai, koks aš šaunus? Dar beveik ir nesugadintas... Tu manim džiaugiesi? – galvojo Sniego Vyras, –  tu, vaike, ryt ateisi ir mes pasigalynėsim! Oho, koks aš dar!“
  „Gal ryt aš būsiu sveikesnis ir mane išleis į kiemą? – galvojo vaikas, – gal nors truputį su tavim pasigalinėsiu? Kol neištirpai...“
  „Nemanyk, aš neištirpsiu. Jeigu ir atšiltų rytoj, aš tvirtas, mes vyrai taip greit netirpstam! – galvojo Sniego Vyras,  ir ištirpęs aš niekur nedingsiu. Aš gi amžinas – kaip žemė, oras, vanduo. Aš ne Besmegenis, aš turiu atmintį!“
  Kitą rytą tikrai atšilo – sinoptikai atspėjo. Sniego liko tik pilki purvini lopinėliai, pasirodė apmirusi pievos žolė, ir Sniego Vyras toje žolėje atrodė labai nekaip. Na, bet jis vis dar buvo su kankorėžine nosimi, grumstais akių vietoje ir kibirėliu nuo silkės ant apkežusios galvos.
 „Matai, Besmegeni, – aš vis dar sergu, o tu tirpsti, – galvojo vaikas, – nereikia lipdyti Senių Besmegenių, nes būna labai liūdna, kai jie ištirpsta.“
 „Matai, vaike, aš dar laikausi, – galvojo Sniego Vyras, – pasveiksi ir mes susitiksim. Neliūdėk, vis vien kaip nors susitiksim.“
 Dar kitą rytą vaizdas buvo visai liūdnas. Net Sniego Vyras tai suprato. Jis buvo visai sukritęs, sukiužęs, nosis iškritusi, akys išvarvėjusios, kibirėlis nuo silkių gėdingai pūpsojo šone. Ir nė vienas kiemo brisius jo nebuvo aplenkęs. Dabar jau tikras Senis, nebe Vyras...
 „Aš niekada nelipdysiu Senių Besmegenių, – galvojo vaikas, – jais niekas nespėja pasidžiaugti, jie taip trumpai gyvena.“
 „Nieko, vaike, tavęs dar neišleido, bet mes susitiksim, – galvojo Sniego Vyras, – susitiksim pavasarį, susitiksim vasarą. Ir kitą žiemą aš galėsiu būti Sniego Vyru. Truputį kitokiu. Gal net ir grėblio niekas neatims! Nieko nėra amžinesnio už Sniego Senį.“
 Dar kitą rytą kieme buvo labai šlapia.
Giaušė