Kartą  mieste gyveno Paršelis. Labai lamingas Paršelis. 
     Tame mieste gyveno daug paršelių, paršų ir paršių. Gyveno jie paprasčiausiai, kaip ir visi žmonės - dirbo, ėjo į mokyklą, pramogavo, skaitė knygas ir kopė karjeros laiptais. Kiekvienas paršelis stengėsi užaugęs būti ne prastesnis už savo gentainius, turėti gerą darbą, šeimą ir namus. Kaip ir priklauso kiekvienam padoriam paršeliui. 
      O štai Paršelis buvo visai kitoks . Tai buvo Kitas Paršelis.  Gyveno jis pačiame miesto viduryje, paprastame name, turėjo tėtį paršą, mamą paršę. Brolius. Kaip ir priklausė. Bet Kitas Paršelis skraidė. Kiekvieną ankstų rytą jis tylutėliai atsikeldavo, išeidavo į kiemą ir skrisdavo. Visiškai rimtai ir iš tiesų. Pariesdavo visas  keturias kojytes ir sklandydavo virš namų ir medžių. Paršelis buvo dar mažas, jis nėjo į mokyklą. Ir net į darželį nėjo. Augo namuose, su mama parše ir broliais. Vakarais pareidavo tėtis. Mama stebėjosi, kad jos Paršelis skraido, bet ir džiaugėsi, matydama, koks jis tuo metu laimingas. Kaimynai stebėjo skraidantį paršelį ir šnibždėjosi: 
     - Oi, sunku bus jai su tuo vaiku... Kas iš jo išaugs... Juk paršeliai neskraido. Jie juk negali skraidyti! Na, argi mes kas nors skraidom? Mes gi nė sparnų neturime, tik normalias keturias kojytes. 
      Paršelis visiškai neėmė į galvą tų kalbų - kiekvieną rytą jis tylutėliai pakildavo ir pasitikdavo saulę kartu su ryto paukščiais. Mama paršė kartais suklusdavo, kartais sunerimdavo - kas bus iš to vaiko? Bet pamačius laimingas grįžtančio sūnaus akis - nieko nesakydavo. Tegu skrenda. Tėtis nerimavo labiau. Vis gi skraidyt paršeliams - netvarka. Nepriklauso. Ir kas gi bus iš to vaiko? Ką kaimynai šnekės? Ką, Paršeliui paaugus, mokytojai pasakys? Jis kartais bandydavo sudrausminti sūnų: 
     - Tu, Paršeli, susiimk. Baik tuos savo skraidymus. Tu turi galvoti apie ateitį, mokytis. Paršeliai negali skraidyti. Surimtėk pagaliau, jau nebe mažas! 
     Paršelis pažiūrėdavo į jį skaisčiai žydromis akimis, nusišypsodavo ir, parietęs visas keturias kojeles, pakildavo virš medžių. 
      Paaugo Paršelis. Atėjo laikas eiti į mokyklą. Pirmąją dieną į mokyklą jį išlydėjo visa šeima. Buvo gražios iškilmės, kalbėjo direktorius, direktoriaus pavaduotoja, visi dovanojo gėles, vyresni paršeliai skaitė eiles ir dainavo dainas.  Kitas Paršelis klausė klausė ir nė pats nepajuto, kaip parietė visas keturias kojytes ir nuskrido... Negalima pasakyti, kad kilo kažkoks sujudimas ar sąmyšis - to miesto paršai, paršeliai ir paršės buvo išauklėti ir kultūringi. Visi tik susižvalgė, direktorius reikšmingai kriuktelėjo ir iškilmės vyko toliau. Bet nauja Paršelio mokytoja suprato, kad su šituo vaiku reikės rimtai dirbti. Kur tai matyta – paršelis - ir skraido. Kaip jis mokysis? Gal jis labai kvailas? 
     Pradėjo Paršelis lankyti mokyką. Viskas ten būtų gerai, jei ne viena bėda. Pabudęs anksti rytą jis labai norėjo truputį paskraidyti. Sutikti danguje saulę, debesį, paukštį. O reikėjo labai skubiai pusryčiauti, susikrauti knygeles ir bėgti į mokyklą. Paršelis tikrai stengėsi būti tvarkingas ir pareigingas, bet jam nesisekė. Tai, žiūrėk, valgydamas pariečia kojytes ir pakyla, tai pakeliui į mokyklą visai ne į tą pusę nuskrenda. Vėluodavo Paršelis pats to nenorėdamas. Mokytoja barė naują mokinį, gėdydavo: 
Tu, Paršeli, esi labai nekultūringas, tu trukdai pamoką ir savo draugams 
paršeliams mokytis! Kodėl tu skraidai? Tu su savo skraidymu gyvenime nieko nepasieksi. Kuo gi tu galvoji būt užaugęs? Ar tu matei, kad garbingi teisininkai, gydytojai ir verslininkai skraidytų? Dirbt reikia, Paršeli, dirbt. 
     Paršelis visada bandydavo išklausyt mokytojos. Tikrai stengdavosi, bet po pirmo sakinio jis visai netyčia ramiai pažiūrėdavo į mokytoją savo skaisčiai mėlynomis akimis, pariesdavo kojytes ir... nuskrisdavo. Jei klasėj būdavo praviras langas – net pro langą išskrisdavo ir pakildavo link debesų. Nors visai visai trumpam. 
      Mokytoja buvo griežta – vieną dieną ji nustojo atidarinėti langą. Klasėje buvo tvanku ir karšta, bet užtat Paršelis galėdavo pakilt tik iki lubų.  Ir tuoj pat būdavo nuleidžiamas į suolą. Kartą mokytoja sugalvojo tikrai veiksmingą būdą sutramdyti Paršeliui. Ji pririšo dirželiu jo kojeles prie suolo. Tik Paršelis nori pakilt -trukt trukt ir vėl suole. Atrodo, ko norėt – klasėje ramybė, skraidančiam paršeliui turi pradėt sektis matematika ir rašymas... Bet jam nesisekė. Visai niekas nesisekė. Visas pamokas jis tik laukdavo, kada išlėks į lauką, paries kojeles ir... nuskris. 
    O namie net mama pradėjo drausminti Paršelį: 
     – Jei tu, vaike, nors gerai mokytumeisi, tai skraidyk, kiek nori, o dabar kas? Kokie tavo sąsiuviniai, kokie vadovėliai susiraitę? Kur tu matei skraidantį paršelį? Kas bus iš tavęs? Kaimynai jau šaiposi... 
     Ir Paršelis pabandė paklusti. Jis aplenkė pilkais aplankalais savo vadovėlius, praėjo rašyti nuo paraštės pradžios. Net pradėjo girdėti, ką mokytoja aiškina! Ir labai labai stengėsi neskraidyti. Labai stengėsi. Paršeliui pavyko – vis rečiau ir rečiau jis pariesdavo kojeles ir pakildavo. Kol vieną kartą, padaręs visas pamokas, jis parietė visas keturias kojeles ir ... liko savo vietoje. Nebegalėjo pakilti Paršelis. 
     Tėvai Paršai džiaugėsi ir didžiavosi – jų Paršelis beveik pirmūnas. Kaimynai nustojo gręžiotis ir šnibždėtis – juk auga normalus paršelis – nei skraido, nei ką... Ir mokytoja nurimo – savo darbą ji atliko tobulai. Juk svarbiausia – tvarka. 
     Taip ir augo Paršelis – drausmingas, tvarkingas, siekė mokslo aukštumų ir svarstė apie naudingą profesiją. Tik neliko tų skaisčiai žydrų akių. Į pasaulį jis žvelgė paprastomis pilkomis Paršo akimis. 
     Visi buvo laimingi – Paršelis puikiai baigė mokyklą, tapo garbingu jaunu miesto piliečiu, po darbo pasakojo jaunesniems paršeliams, koks nelygus buvo jo karjeros kelias. Sutiko gražią Paršelę. Pamilo ją ir susituokė – viskas kaip priklaso. Tik... Vis dažniau Paršelis užsižiūrėdavo į dangų... Su ilgesiu... Su nerimu pilkose akyse... 
     Ir atėjo tokia diena, kai jaunai porai gimė nuosabus mažas Paršelis. Naujutėlis, rausvutėlis. Skaisčiai žydromis akimis. Jaunieli Paršeliai labai rūpinosi pirmagimiu, mylėjo jį ir didžiavosi. 
     Tik kartą, įėjęs į sūnaus kambarį, tėtis Paršelis lovelėje nerado savo mažojojo. Jis apsižvalgė ir net pro langą pažvelgė. O ten, aukštai danguje su paukščiais pamatė savo vaiką. Jis skraidė parietęs visas keturias kojeles ir žvelgė į Paršelį tėtį savo skaisčiai žydromis akimis. Ir šypsojosi. 
     Taip, vaike, tu skraidysi! – staiga nudžiugęs suprato Paršelis, - skraidysi kada nori, kiek nori! Ir žiūrėsi į pasaulį savo skaisčiai mėlynomis akimis. 
     Ir... ir aš kada nors pakilsiu su tavim. Paprasčiausiai – pariesiu visas keturias kojeles ir nuskrisiu. Ir gal būt net su mama Paršele. Pamatysi... 
     Tik tu, vaike, skraidyk!