Gelmių gilion gelmėn
Tenugarma pabaisos
Ir nežmogos tesmenga
Į būvį užmaršties.
Te stalagmitais virsta
Jų akmeninės širdys,
Kur milijonus metų
Jie atgailaut galės.
Nėra mūs žemėj vietos
Jų užmačiom kerštingom,
Absoliučios tiesos
Deja taip pat nėra.
TLai laša sūrios ašaros
Varvekliais akmeniniais.
Mes tiktai žemės žmones,
O JI – visiems viena.