Bepigu, jei kaip deivė galiu susikurt kitą laiką
Ir vasario blandžioj pilkumoj
Giedrą dangų forzitijos krūmo viršūnėj padžiauti,
O tada nebesukti galvos, ar dar bus koks netikęs „rytoj".
Kūnas odos maiše susitraukė, bet marazmui neuždrausta augti.
Tad pašvilpt net aptikus pinigams susidėt
Nebetinkančią kojinę – prakiurusią.
Juk dar vakar mačiau, kaip spintelėje bandė pelė pasikarti.
Nutapiau sau žydėjimą tirštą
Papilkusią dieną paniurusią.
Tai marazmas, tikriausiai, užaugo,
Bet ar deivę išdrįstų kas barti?..
Basta, viskas, gana - nusišvilpt į didžiai išmintingų nurodymus.
Tegul man paskirti pavalkai ašutais išpešiotais ant gembės trūnija.
Džiūsta giedras dangus ant forzitijos krūmo,
Žiedynais mojuojančio,
Na, o aš nei matau, nei girdžiu
Realybė kaip pilkumą lyja.