Miglotas irstantis ir tirpstantis Vasari,
Gyvuoju vandeniu atrakini ledus,
Kurie grumstus žiemojimui uždarė
Ir buvo miegas iki šiol ramus,
Tačiau įvyko paslaptingas virsmas,
Kai spindulys ilgyn, šviesyn, ryškyn –
Pusnies drobulės sudėvėtos irsta,
O vėjai skuba giedrą atrakint.
Drumstų upelių prisigėrė upės,
Kilnoti dangtį ėmė ežerai,
Nes tu, Vasari, tas žiemos likutis,
Kurs po lietaus per naktį ištirpai.
Tik tavo miglos – tirštos, paslaptingos –
Tarsi dangstytų būsimas aistras,
Išslapsto tai, kas už kiekvieno vingio,
Kad mes tikėtumėmės savo laimę rast.