Vasario vasaros sapnai –
Snieguolėmis prie irstančios pusnies,
Kai pirmą spindulį užsiglaudė it gyvą.
Šiek tiek užtruks, kol spalvos išbyrės,
Ledus įveiks kol upės ir sujudę syvai.
Bet patirtis jau sirpsta laukimu,
Kad nusimes kas kailinius, kas kiautą,
O kas – ankštą lukštą.
Ir dienos bus lyg tęsinys sapnų,
Kurie vasary pūgomis padūksta,
Tačiau tik tam, kad baigtųsi žiema,
Riedėtų saulė, kviesdama krutėti.
Pirma snieguolė nuostabiai gležna
Ten, kur vasaris pats save išmėtė.