Kai saulė dar net negalvojo pakilti ir kai Mėnulis dar ramiai ganė žvaigždynus, Veronika staiga nubudo. Karvytei dar niekad nebuvo taip nutikę – nubusti taip anksti anksti. Netgi galima būtų pavadinti, kad vėlai vėlai, nes naktis net nebuvo įpusėjusi. Pro skylę varnalėšos lape Veronika nustebusi žiūrėjo į Mėnulį. O jis buvo lyg ir toks pat kaip visad, bet jeigu žiūrėjai ilgai ir dar ilgiau, galėjai pamatyti, kad nuo jo vieno krašto krito švytintis šešėlis. Karvytė gerai žinojo – tai ne šešėlis. Tai Nėmulis. Tai buvo tos kelios retos naktys, kai iš už Mėnulio pasirodydavo jo brolis dvynys. Niekas to nežinojo, visi manė, kad danguje jie mato tik šešėlį. 
   Ir Veroniką apėmė begalinis ilgesys. Ji dar nežinojo, kaip tai pavadinti, bet oranžinei karvytei norėjosi kilti ir kažkur skristi skristi. Toli toli, kad sutiktų ir pamatytų kažką artimą. Kažką, ko ji labai pasiilgo. Ir kartu darėsi liūdna, nes tuomet reikėtų palikti namus. Šiuos namus po varnalėšos lapu. Palikti dviejų kurmiarausių pievelę, išsiblaškiusį kurmį, nardantį grambuolį, kregždutes ir vyturiuką. Savo vėjelį. 
   Reikėtų palikti ežiuką Alių.
   – Veronikaaa! – staiga išgirdo karvytė, – tu kur?
  Tai ežiukas brovėsi per aukštą rasotą žolę, skubėdamas pas Veroniką: 
  – Aš susapnavau keistą sapną, tokį keistą ir tikrovišką, kad net patikėjau, nubudau ir dabar skubu pas tave. Tu pamatei Nėmulį? Tai ne šešėlis?
  – Ne, ežiuk, tai ne šešėlis. Tai tikrai Nėmulis.
  – Vadinasi, tu skrisi...
  – Skrisiu, Ežiuk. Aš dar nežinau kodėl, bet tikrai reikia. Tai ta reta stebuklinga naktis, kai pasirodo Mėnulio brolis dvynys. Aš žinau, kad manęs ten kažkas laukia. 
  – Atsimeni, karvyte, tu klausei, kas yra draugas. O aš žadėjau pagalvoti. Ir aš dažnai galvodavau. Draugas – tai kažkas, su kuo kartu nutinka labai daug gražių dalykų. Ir net negražių. Su kuo visada norisi būti kartu. Dabar supratau dar vieną – draugauti galima nematant vienas kito. Negirdint. Nesusitinkant kasdien. Užtenka tik žinoti, kad kažkur toli toli yra kažkas, kas apie tave galvoja. Aš dabar kasdien galvosiu apie tave. Ir lauksiu.
 – Žinau, Aliau. 
 – O dabar laikas?
 – Laikas.
 Oranžinė karvytė užlipo ant aukščiausio žiedyno, tyliai pakalbino savo vėjelį ir pakilo. Ji lengvai kilo vis aukštyn ir aukštyn, taip aukštai, kaip dar niekada nebuvo pakilusi. Ji dingo ežiukui iš akių, ir atrodė, kad tik vėsus naktinis vėjas atnešė tolimą aidą:
  -– Aš grįšiu! Aš žinau!