Veronika, kuri neiškrito iš Mėnulio (VIII)
– Žinai, Aliau, o viskas, kas turi pradžią, kada nors baigiasi. Štai ryte prasidėjo diena, o vakare ji baigsis. Mano pieva prasideda ties kurmiarausiu prie seno beržo ir baigiasi šalia kurmiarausio, išdygusio prie apgraužto gluosnio. Ji gi mažutė, ta mano pieva. O jei pažiūriu nuo žemės į viršų, tai kur baigiasi pievų smilgos, ten ta pieva ir vėl baigiasi.
Veronika nuo pat ryto neramiai galvojo apie pradžias ir pabaigas. Kažkaip liūdna būtų, jei viskas baigtųsi, net tai būtų neteisinga.
– Bet, Veronika, kiekviena pabaiga juk kažko pradžia. Vakaras – nakties pradžia, tavo pievos pabaiga prie apgraužto gluosnio – pradžia kitos pievelės, vedančios pas mane į svečius. O kai baigiasi pačios aukščiausios smilgos, prasideda dangus. Argi ne taip?
– Tikrai, ežiuk! O aš ir nepagalvojau apie kitą pradžią. Gal eikime ieškot pradžių ir pabaigų!
Ir jie nuėjo. Tiksliau ežiukas Alius turseno pievos apačioje, o karvytė Veronika skrido virš gėlių ir žolynų. Ten, kur šalia didžiulio kiečio baigėsi Aliaus pieva, buvo gėlėmis apaugusio griovio, į kurį kažkada įvirto ežiukas, pradžia. Griovyje jau baigė žydėti geltoni vėdrynai, bet pražydo katilėliai ir gysločiai. O tarp aukštų gelstančių smilgų voratinklius bandė regzti vorai.
– O kas prasidės, kai baigsis griovys?
– Eikime ir pažiūrėkime.
O kai baigėsi griovys, karvytė ir ežiukas priėjo nedidelį ežeriuką. Už ežeriuko prasidėjo miškas, bet Veronika nedrįso skristi taip toli virš vandens, o Aliui apeiti ežerą buvo per tolimas kelias.
– Gal mums užtenka tik žinoti, kad už ežero prasideda miškas, ar ne, Aliau?
– Žinoma. Juk neapeisi viso psaulio, nes visur kažkas baigiasi ir prasideda. Be pabaigos. Mes įsivaizduosim visas pradžias ir pabaigas.
Staiga iš vandens išniro kažkokia ūsuota galvelė:
– Sveika, Veronika!
– O, tai tu, svajojantis grambuoly! Tu plaukioji ir nardai su dusiomis?
– Grambuoliai nenardo, – pastebėjo sutrikęs ežiukas Alius.
– O karvytės neskraido, – nusijuokė svajojantis grambuolys, – ar ne taip, Veronika?
– Grambuoly, o gal tu žinai, kas prasideda ten, kur baigiasi miškas? Tas, kuris už ežero.
– Žinau, Veronika. Ten gyvena žmonės. O ar jie kur nors baigiasi, jau nežinau.
Vabalas paniro atgal į ežerą, o Alius ir Veronika nuėjo ieškoti kitų pradžių ir pabaigų. Atgal į savo pievą. Reikėjo neužtrukti, nes dienos jau trumpėjo, vakarai darėsi vėsesni, ir vis dažniau pievą užklodavo rūkas – tirštas ir drėgnas. O kol kas dabar dangus buvo giedras, ir aukštai aukštai, kur tas dangus galėjo jau ir baigtis, ratus suko gandrai. Vienas… Du… Trys… Penki…
– Aliau, o kodėl jie taip aukštai?
– Aš manau, kad jau vasara baigiasi. Ir gandrai moko savo vaikus skraidyti. Jų laukia labai tolimas kelias.
– Kaip tai vasara baigiasi? O kas tuomet bus po vasaros? Kas prasidės?
– Tada ateis ruduo. Ne iš karto, ne per vieną dieną. Jis eis iš lėto ir labai gražiai.
Veronika suprato, kad kiek nedaug ji dar žino. Karvytė net nesusimąstė, jai niekad net mintis galvon netoptelėjo, kad vasara vieną kartą ims ir baigsis. O po to ateis gražus ruduo.
– O tu, Aliau, jau matei rudenį? Koks jis?
– Aš jau nelabai mažas ežiukas, Veronika, ir jau mačiau rudenį. Vieną kartą. Tuomet pradėjo trumpėti dienos ir ilgėti naktys. Naktys tapo vėsios, o ir dieną saulė taip nebešildė. Nukrito medžių lapai. Tik pradžioj jie nusidažė gražiausiomis ryškiausiomis spalvomis. Atrodė, kad jie nori pavaduoti saulę, bet ruduo būna stipresnis, ir vėjas galop nudrasko medžių lapus. Pagelsta ir žolė, baigia žydėt gėlės. Labai dažnai lyja. Toks tas ruduo. Bet jis neateis per vieną dieną, nes vasara turi ilgą pabaigą, o ruduo – ilgą pradžią.
– O ką tu veiki rudenį?
– Rudenį aš ruošiuosi žiemai.
– Žiemai? O ir žiema ateis? Jos pradžia – tai rudens pabaiga? Žiema graži?
– Aš nelabai žinau. Žiemą būna labai balta, labai šalta. Nelieka jokios žalumos. Mes, ežiukai, žiemą miegame.
Veronika skrido visai pažeme, kad būtų šalia Aliaus ir kad galėtų jam užduoti vis naujus ir naujus jai kylančius klausimus. Kaip taip gali nutikti, kad vasara baigsis? Kur dings visas jai pažįstamas pasaulis: jos žalia pieva, gėlės, žaliuojantys krūmai? Aliaus kietis ir jos varnalėša? O ką darys visi paukuštukai ir vabalėliai?
O ką darys ji, karvytė Veronika?
Staiga ežiukui tiesiai iš po kojų purptelėjo vyturiukas.
– Kaip tu išgąsdinai! Niekad neperspėji, visad taip staiga, - nusijuokė ežiukas.
– Tokie jau mes. Vis laukiam, o gal praeisi nepastebėjęs, gal neužlipsi.
– Vyturiuk, o ką tu darysi žiemą? – jau visai sunerimusi paklausė Veronika.
– Aš nelauksiu žiemos. Aš skrisiu į šiltuosius kraštus. Daug paukščių skris: ir žąsys, ir antys, gulbės. Varnėnai, kregždutės ir net gegutės. O kurie pasiliks, vargs čia šaltyje, glausis arčiau žmonių.
Veronika jau pamiršo ir pradžias, ir pabaigas, ji tik susirūpinusi klausinėjo visų sutiktų vabalėlių ir vikšriukų, ką jie darys, kai baigsis ruduo ir ateis žiema. Nepažįstama, balta ir šalta žiema. Ir visi kaip sutarę turėjo kažkokį planą: kas ruošėsi miegoti po nukritusiu lapu, kas medžio žievės plyšyje, kas galvojo virsti lėliuke ar kokonu. Karvytė Veronika visai nežinojo, ką jai daryti užėjus šalčiams, kur yra tie šiltieji kraštai, į kuriuos patrauks paukščiai. Ji visai nenorėjo per žiemą pratūnoti medžio žievės plyšyje, ir taip ilgai miegoti kaip ežiukas ji nemokėjo.
Kai draugai pasiekė ežiuko kietį, jau temo, juk diena ėjo vis trumpyn ir trumpyn.
– Veronika, iki rytojaus.
– Iki, ežiuk. Susitiksim ryt. Naktis bus ilga, ir aš galvosiu apie žiemą.
Kai karvytė atskrido prie savo varnalėšos lapo, pro debesų kraštą pasirodė didelis apvalus Mėnulis – pilnatis. Veronika gulėjo po varnalėšos lapu ir pro pragraužtą skylę žiūrėjo į tą didžiulį dangaus šviesulį. Ir kuo ilgiau jį stebėjo, tuo aiškiau matė, kad iš už Mėnulio po truputį lenda kraštelis Nėmulio. Vis didesnis ir platesnis. Vis šviesesnis ir ryškesnis. Veronikos Nėmulis.
Tada oranžinė karvytė ramiai užmigo.