Lyg realybe tampa
Kasnakt sapnuojama išplūdus Letės upė,
Be duburių, vilioja bristi kitas upės krantas.
Nieks nebekviečia grįžt,
Buitis menkai berūpi.
Ir laikas susikūprinęs – it mano kūnas – slenka.
Ar moku plaukti?
Rodos, net skraidyti,
Pakol nejudinu sunkių bamblėtų rankų.
Pasiekti maga upės krantą kitą
Ir paskutinį žingsnį žengtelt kaip lemtą.
Bet atbundu, atsispiriu pagundai.
Geriau žiūrėt į srautą ir kažin ko laukti.
Į Letę įmetu kaip akmenuką skundą,
Ir – o stebukle – aiktelėjimas plaukia!..